Lietuvių tautinio judėjimo dalyvis. 1892 m., tik 16-os sulaukęs tapo knygnešiu, padėdavo iš Mažosios Lietuvos per sieną pergabenti draudžiamą literatūrą lietuvių kalba. Jam padėjo brolis Jurgis. Platindavo Pilviškių apylinkėse. Bendradarbiavo su knygnešiais Juozu Rimša, Antanu Baltrušaičiu, Stasiu Matulaičiu, Antanu Verbyla ir kt.

Buvo aktyvus „Sietyno“ draugijos Pilviškių kuopelės narys, su kitais tėviškėje naikino rusiškus kaimų užrašus, platino atsišaukimus.

1895, 1900, 1901 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Ūkininkas“, 1898–1901 m. – „Vienybė Lietuvninkų“. 1895 m. su draugais Pilviškių apylinkėje vietoje rusiškų iškabino lietuviškus kaimų pavadinimus. 1899–1900 m. už knygų gabenimą iš Tilžės kalėjo Kalvarijos kalėjime, nes žandarai, ieškodami atsišaukimų platintojų, kratė jo tėviškės namus ir rado užrašų knygelių su eilėraščiais, dainomis, laiškų su anticariniais posakiais.

1900 m. išsikėlė į Vilnių, dirbo knygrišiu, bendradarbiavo su knygnešiu V. Urbonavičiumi.

1901 m. lapkričio 6 d. žandarai vėl kratė jo tėviškę ir rado draudžiamos spaudos. 1902 m. gegužės mėn. (kitais šaltiniais – 1902 m. spalio 6 d.) Vilniaus geležinkelio stotyje suimtas su socialdemokratinės literatūros 2239 egz. kroviniu.

1902–1905 m. kalėjo Lukiškėse.

Dėl caro 1904 m. rugpjūčio 11 d. manifesto, bausmė buvo sutrumpinta ir baigėsi 1905 m. rugsėjo 30 d.

1905–1907 m. dirbo LSDP spaustuvėje Vilniuje su Vaclovu Biržiška ir V. Stikliūte, rašė į Martyno Jankaus laikraščius „Lietuviškas darbininkas“, „Ūkininkas“, 1907 m. bendradarbiavo su „Žarija“.

Vėliau dar kelis kartus suimtas, neradus įkalčių, nenuteistas, tačiau 1911 m. ištremtas į Irkutsko guberniją, kur gyveno iki 1918 m., dar kurį laiką dirbo Sibire. 1923 m. grįždamas į Lietuvą atvyko į Maskvą, kur susirgo šiltine ir mirė.