Lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas. Gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje. Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje, kur įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. Parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.
1899 m. atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. 1899–1900 m. gyveno Liepojoje, kur vertėsi privačiomis pamokomis. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto pašalintas.
1901–1902 m. gyveno Šiauliuose, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.
Negavęs leidimo grįžti į Tartu ir tęsti medicinos studijų, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.
1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. 1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. Parašė straipsnių apie literatūrą („Žemaitės paveikslai“, 1902; „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“, 1905).
1946 m. ir 1954–1955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.
Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje (apsakymai „Pirmutinis streikas“, 1903 m.; „Be darbo“, 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai.
Žymesni kūriniai: novelės: „Brisiaus galas“, „Nemunu“, „Vagis“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Žvaigždė“, „Lazda“, „Joniukas“, „Ubagas“, apysaka „Liūdna pasaka“.