Dainininkė, pedagogė. Gimė 1899 m. lapkričio 2 d. Rygoje, mirė 1955 m. rugpjūčio 29 d. Vilniuje. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina raudono granito skulptūrinis paminklas – gulinti atversta knyga su iškaltais įrašais.

Tėvai Elžbieta Davidonaitė-Zabielienė ir Jonas Zabiela – pašto valdininkas. Seserys Julija Zabielaitė – pedagogė ir Elžbieta Zabielaitė. Vyras Jonas Karvelis  – verslininkas energetikas.

Baigė lenkišką Jaščembskos humanitarinę gimnaziją Rygoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iš Rygos persikėlė į Revelį (dabar – Talinas, Estija).

1915–1918 m. gyveno Sankt Peterburge (Rusija), studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje dainavimą pas solistę Jevgeniją Zbrujevą.

Nuo revoliucinės suirutės 1918 m. O. Zabielaitė pabėgo į nuošalų kaimą Ukrainoje, ten dirbo matematikos ir muzikos mokytoja pradžios mokykloje.

1920–1922 m. gyveno Nikolajeve (Ukraina), buvo ukrainiečių choro dainininkė.

1922 m. O. Zabielaitė atvyko į Lietuvą, gyveno Anykščiuose ir Kaune. 

1923–1928 m. O. Zabielaitė-Karvelienė studijavo Romos (Italija) Šv. Cecilijos karališkojoje muzikos akademijoje pas profesorę Hedvigę Ghibaudo, lankė ir privačias operinio dainavimo pamokas.

1927 m. gegužės 16 d. Romoje, karališkojoje vasaros rezidencijoje, ji dainavo Italijos karalienei Elenai Savojietei ir už koncertą gavo iš jos dovaną – žiedą.

Nuo 1928 m. O. Zabielaitė-Karvelienė dainavo Romos Karališkajame Adriano teatre. Ji debiutavo Aklosios vaidmeniu A. Ponkjelio operoje „Džokonda“, vėliau sukūrė vaidmenis operose: G. Verdi „Trubadūras“, „Kaukių balius“, „Aida“ (Amneris), „Rigoletas“, U. Džordano „Andre Chenier“, P. Maskanjo „Draugas Fricas“, C. Sen Sanso „Samsonas ir Dalida“.

O. Zabielaitės-Karvelienės (Anos Zabello) mecosopranas buvo vertinamas kaip puikiai susiformavęs ir nepaprasto grožio.

Nuo 1930 m. O. Zabielaitė-Karvelienė dainavo privačiame Kremonos teatre, vėliau – Čivitavekijos teatre Neapolyje.

1934 m. ji mėgino įsidarbinti Kauno operos teatre, tačiau nebuvo priimta. Vasaras praleisdavo savo namuose Anykščiuose, giedodavo Anykščių bažnyčioje.

Aukščiausio pripažinimo ji pasiekė Graikijoje, 1936 m. – G. Verdi „Kaukių balius“ ir kt.

1939 m. Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, O. Zabielaitė-Karvelienė grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, 1940–1948 m. dirbo konservatorijoje vokalo dėstytoja, buvo docentė.

Atleista iš konservatorijos, 1949–1955 m. dėstė dainavimą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, rengė privačias pamokas dainininkams.