1934 m. baigęs Vytauto Didžiojo universitetą (lituanistiką) mokytojavo, dirbo „Sakalo“ leidykloje.

Redagavo žurnalus „Ateities spinduliai“ (1932–1940), „Pradalgės“ (1934–1935), „Dienovidis“ (1938–1939).

1940–1944 m. Maironio literatūros muziejaus vedėjas.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė gyventi į JAV.

Gyveno Bostone, dirbo Lietuvių enciklopedijos Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi.

Nuo 1955 m. gyveno Los Andžele.

1955–1972 m. redagavo žurnalą „Lietuvių dienos“. 1961–1983 m. Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas.

Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1924 m., dar gimnazijoje mokydamasis išleido pirmąjį rinkinį „Baltosios dienos“ (1926), 1928 m. – poemėlę „Verkiantis vergas“. Dalyvavo jaunųjų poetų antologijoje „Pirmas dešimtmetis“ (1929).
Pirmasis brandus rinkinys „Amžinas žydas“ (1931). Jame išryškėja esminis visos kūrybos bruožas – religinė problematika, asmeninę lyriką persmelkiantys katastrofistiniai, eschatologiniai motyvai. Krikščioniškų Rytų ir Biblijos simbolika, liturginė atributika derinama su urbanistiniais įvaizdžiais, maišomi aukštasis (psalmės, himno) ir žemasis (proziško avangardizmo) stiliai, folkloro stilizacijos, tradiciniai gamtiniai motyvai ir kultūrinės aliuzijos.
Vėlesniuose prieškario rinkiniuose – „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939) – ryški poeto pranašo pozicija. Eilėraštis tampa priemone ne tiek individualiam religiniam santykiui su pasauliu atskleisti, kiek universalių biblinių tiesų imperatyvu. Šių rinkinių poezija labiau orientuota ne į skaitytoją, o į klausytoją, joje įsigali retorinė, deklamacinė stilistika, didelis dėmesys skiriamas melodijai, kuriamai sintaksinio paralelizmo pagrindu, vyrauja gyvenimo – kelionės topika, neregio ir keleivio motyvai.
Pirmųjų karo metų rinkinių „Šaukiu aš tautą“ (1941) ir „Iš sudužusio laivo“ (1943) svarbiausia tampa tautos likimo problema, dar labiau sustiprėja retorinės intonacijos, dažnai jos virsta atvira publicistika.
Išeivijoje B. Brazdžionis išleido rinkinius „Svetimi kalnai“ (1945), „Šiaurės pašvaistė“ (1947), „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vidudienio sodai“ (1961), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989). Svarbiausia čia lieka pavergtos tautos likimo tema, kuri nustelbia estetinius poezijos tikslus. Tebevyrauja retorinis eilėraščio tipas, vietomis pereinantis į atvirą patetiką, kurią mėginama švelninti gamtiniais motyvais, jausmingomis tėvynės ilgesio ištarmėmis.
1982 m. išleido lyrinių bei satyrinių eilėraščių ciklą „Vaidila Valiūnas“, 1997 m. – eilėraščių rinkinį „Šiapus ir anapus laiko“. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu B. Brazdžionis išspausdino nemažai poezijos knygų vaikams („Mažųjų pasaulis“, 1931; „Drugeliai“, 1934; „Algirdukas pupuliukas ir Kazytė jo sesytė“, 1937; „Vyrai ir pipirai“, 1938; „Purienos“; „Meškiukas Rudnosiukas“, abu 1939; „Gintaro kregždutė“, 1943, ir kt.). Poezija vaikams konkreti, žaisminga, joje nestinga humoro.
Iki emigracijos J. Brazaičio slapyvardžiu B. Brazdžionis yra paskelbęs kritikos straipsnių, recenzijų („Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“).

Kiti slapyvardžiai: J. Stebeikis, B. Brn., B. Nardis Brazdžionis, Bern. Žvainius, J. Braz., Jaunasis Vaidevutis, B. Br. Gintvytis, B. Nardis, J. Žadeikis, A. Pagramantis, Mikas Lašavikas, Jonas Baika, M. Kiškutis, V. Klevelis.