Pedagogė, visuomenės veikėja. Gimė 1913 m. balandžio 21 d. Anykščiuose, mirė 1995 m. vasario 20 d. ten pat. Palaidota Anykščių kapinėse.

Sesuo Ona Kazlauskaitė-Baltutienė. Vyras Stasys Kunčinas (1912–1999) – pedagogas matematikas. Sūnus Gediminas Kunčinas (g. 1942 m.) – inžinierius statybininkas.

1934 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją.

1934–1935 m. D. Kazlauskaitė dirbo laisvai samdoma mokytoja Anykščiuose. 1935–1940 m. dirbo kaimų pradinėse mokyklose Molėtų, Akmenės rajonuose, 1940–1942 m. – Vilniaus miesto pradinėse mokyklose.

Nuo 1942 m. iki gyvenimo pabaigos D. Kunčinienė gyveno ir dirbo Anykščiuose.

1942–1969 m. ji mokė pradinių klasių mokinius Anykščių pradinėje, 1-ojoje septynmetėje ir 2-ojoje vidurinėje mokyklose.

D. Kunčinienė pasižymėjo humanitariniais polinkiais: jos pamokose buvo ypač svarbi poezija, muzika, dailė, vaidyba.

D. Kunčinienė buvo aktyvi Anykščių dramos mėgėjų kolektyvo, išaugusio į liaudies teatrą (vadovas Bronius Zabiela), narė. Ji sukūrė įsimintinus vaidmenis scenoje: Gaškienė A. Vienuolio „Prieblandoje“, Senelė M. Perno „Durys pyška“, Motina S. Čiurlionienės „Kuprotas oželis“ ir Vydūno „Numanė“, taip pat vaidino J. Grušo „Smalkėse“, P. Treinio „Polka su ragučiais“ ir kituose spektakliuose. Ji ir pati režisavo vaikų spektaklius, inscenizavo Bronės Buivydaitės kūrinius.

Sulaukusi Lietuvos atgimimo, rėmė Sąjūdį ir Sąjūdžio spaudą.

Jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokytojos garbės vardas (iki 1967).