Mokydamasis Lazdijų gimnazijoje, dainavo chore ir vaikinų vokaliniame ansamblyje. Sovietų valdžios buvo suimtas ir tremiamas į Sibirą, bet pavyko iššokti iš traukinio ir pabėgti.
1946–1948 m. Kauno muzikos mokykloje pas Nikodemą Martinonį mokėsi choro dirigavimo ir kartu lankė bendrojo lavinimo parengiamuosius kursus prie Kauno valstybinio universiteto. 1948–1953 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. Konrado Kavecko klasė). Vėliau dar studijavo kompoziciją pas prof. A. Račiūną.
1953–1956 m. mokė muzikos ir dainavimo Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, dėstė Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, vadovavo Lietuvos žemės ūkio akademijos mišriajam studentų chorui.
1956–1962 m. buvo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro muzikos dalies vedėjas ir dirigentas. Nuo 1958 m. – Vilniaus miesto moterų choro „Aidas“ vadovas, vėliau – chormeisteris ir koncertmeisteris. Nuo 1965 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros koncertmeisteris, vėliau – dėstytojas ir vyr. dėstytojas.
Nuo 1971 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Buvo respublikinių dainų švenčių Lazdijų ir Varėnos rajonų konsultantas ir rajoninių dainų švenčių dirigentas.
Sukūrė kelis šimtus įvairių žanrų muzikos kūrinių. Tai originalios ir harmonizuotos liaudies dainos chorams bei solistams, kantatos, poemos ir baladės, instrumentiniai kūriniai, operos „Giedrė“ ir „Vytautas Didysis“. Parašė keletą probleminių straipsnių ir muzikos metodinių darbų, surengė daug savo autorinių koncertų. Jo dainos skambėjo ne vienoje respublikinėje dainų šventėje.
1978 m. V. Budrevičiui suteiktas nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo garbės vardas.