Pirmojo pasaulinio karo metu tėvai buvo išvykę į Peterburgą. Pasibaigus karui grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune.
1937 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, įgijo techniko mechaniko kvalifikaciją. 1942 m. toje pačioje mokykloje, apgynus praktikos darbą, jam buvo suteikta inžinieriaus mechaniko kvalifikacija.
Nuo 1943 m. pradėjo dirbti Petrašiūnų elektrinėje techniku, meistru, mašinų inžinieriumi. 1944–1958 m. buvo vienas iš aktyviausių karo metu susprogdintos Petrašiūnų elektrinės statytojų ir jos tolimesniu plėtotoju. Atstatant ir plečiant elektrinės šiluminį ūkį dirbo vyresniuoju inžinieriumi, elektrinės mechaninių dirbtuvių viršininku, katilų cecho viršininko pavaduotoju ir viršininku. 1958–1963 m. dirbo Kauno miesto rajoninių katilinių cecho viršininku, o nuo 1963 m., Kauno miesto šiluminius tinklų vyriausiuoju inžinieriumi, kuriuo dirbo iki 1975 m. Pablogėjus sveikatai, net ir būdamas pensijoje, dirbo techninį darbą šiluminių tinklų įmonėje.
E. Buinevičius buvo aktyvus ne tik darbe, bet ir sporte, visuomeniniame gyvenime. Dar mokydamasis Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, jis kartu su kitais aviacijos sporto mėgėjais kūrė ir statė sklandytuvus ir jais skraidė. Domėjosi Lietuvos energetikos istorija, rinko eksponatus, vertingas technines knygas, žurnalus, nuotraukas. Jis stengėsi pritraukti į šį darbą ir jam padedančius bendraminčius, Kauno šiluminių tinklų įmonėje buvo įkurtas Energetikos muziejus.  Šias jo pastangas tirti Lietuvos energetikos istoriją, kaupiant eksponatus, palaikė supratingi energetikos vadovai, suradę galimybę pastatyti Kaune energetikos muziejui 3 aukštų pastatą,  kuriame buvo eksponuojama ir saugoma apie 22 000 įvairių mašinų, aparatų, prietaisų, leidinių ir nuotraukų.