1916 m. baigė Kyjivo universiteto Medicinos fakultetą.
1930–1936 m. Maskvos dailės teatro režisierius asistentas.
Apsakymų cikle „Jaunojo gydytojo užrašai“ (1925–1926) ryšku autobiografiniai motyvai. Romane „Baltoji gvardija“ (1925), pjesėse „Turbinų dienos“ (pastatyta 1926, lietuviškai 1970), „Bėgimas“ (parašyta 1926–1928, pastatyta 1957, lietuviškai 1967) vaizdavo Rusijos pilietinio karo laikotarpio įvykius, baltagvardiečių judėjimo žlugimą, tragiškus emigrantų likimus.
Satyriniuose apsakymuose (rinkinys „Šėtoniada“ 1925), apysakose („Šuns širdis“, parašyta 1925, išspausdinta 1987, lietuviškai 1997), pjesėje „Zojos butas“ (pastatyta 1926) parodė sovietinio gyvenimo rutiną, visuomeninės kultūros ir dorovės nuosmukį. Biografinės apysakos „Pono de Moliere‘o gyvenimas“ (parašyta 1932–1933, išleista 162), pjesių „Šventeivų jungas“ (kitas pavadinimas „Moliere‘as“, pastatyta 1930, lietuviškai 1968), „Paskutinės dienos“ (kitas pavadinimas „Puškin“, parašyta 1935, pastatyta 1943) pagrindinė tema – kūrėjo ir valdžios konfliktas.
Autobiografiniame romane „Teatrinis romanas“ (parašyta 1936–1937, nebaigtas, išspausdinta 1965) parodyta gyvenamojo meto teatro padėtis, gausu satyrinių vaizdų.
Žymiausias M. Bulgakovo kūrinys – romanas „Meistras ir Margarita“ (parašyta 1928–1940, kupiūruotas išspausdintas 1966–1967, visas išleistas 1973, lietuviškai 1985), kuriame parodytas tragiškas menininko likimas totalitarinėje visuomenėje, plėtojama gėrio ir blogio priešpriešos tema, pabrėžiama žmogaus istorinė ir moralinė atsakomybė; realistiški vaizdai derinami su fantastika, buitinė satyra – su lyrizmu, filosofiniais apmąstymais.
Nuo XX a. 3 deš. vid. iki 1955 m. rašytojo kūrinius Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama spausdinti.
Lietuvių kalba išleista ir M. Bulgakovo apsakymų.