Rašytoja, visuomenės veikėja. Gimė 1861 m. kovo 30 d. Puziniškyje, mirė 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje.

1878 m. baigė vokišką Mintaujos mergaičių mokyklą, 1885 m. – Deltuvos bitininkystės kursus, 1917 m. išlaikė felčerės egzaminus.

Iki 1901 m. gyveno Joniškėlyje, talkino tėvui gydytojui, mokė valstiečių vaikus.

Nuo 1890 m. bendradarbiavo draudžiamoje lietuvių periodinėje spaudoje.

1894 m. įsteigė moksleivių ir kultūros darbuotojų šelpimo draugiją „Žiburėlis“ ir iki 1903 m. jai vadovavo.

Bendradarbiavo su Žemaite, Povilu Višinskiu.

Pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje (1899) viena organizatorių.

1907 m. vadovavo Lietuvos moterų suvažiavimui.

1908 m. dirbo „Vilniaus žinių“, 1909–1914 m. – „Lietuvos žinių“ redakcijose.

1920–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovė, pirmojo posėdžio pirmininkė. 1922 m. buvo išrinkta į I Seimą, bet jo darbe nedalyvavo.

Grožinę kūrybą skelbė nuo 1894 m. periodinėje spaudoje.

1905 m. išleido apysakų ir apsakymų rinkinį „Krislai“. Tai ankstyvajai lietuvių realistinei prozai būdingi pozityvizmo dvasios teziniai pasakojimai, kuriuose aktualizuojamos nacionalinės ir socialinės problemos, ypač keliami socialinės skriaudos, švietimo bei filantropijos aspektai.

Geriausiuose kūriniuose (apysaka „Vilkienė“, apsakymai „Žemaitė“, „Homo sapiens“, „Dievui atkišus“, „Beždžionaitė“) ryškiu kontrasto principu pabrėžiama žmogiškumo, išsilavinimo, normalių harmoningo gyvenimo sąlygų svarba žmogaus ir tautos brandai.

Didelis autorės noras įteigti neretai kenkė Petkevičiatės-Bitės prozos kūrinių kompozicijai, pastūmėjo į atviras publicistines deklaracijas, patetiką, sentimentalistinę raišką ar natūralistines detales.

Pareigos, pasišventimo tautos atgimimui idėjos bei fragmentiškas pasakojimas, sentimentalus stilius, psichologinės motyvacijos stoka išliko ir romane „Ad astra“ (1933).

Įtaigesniu, asmenine patirtimi besiremiančiu publicistikos ir beletristikos deriniu laikytinas I pasaulinio karo įspūdžių metraštis „Karo meto dienoraštis“ (1–2, 1925, 1931).

Parašė atsiminimų knygą „Iš mūsų vargų ir kovų“ (1927) apie lietuvių rašytojus, kultūros veikėjus, lietuviškos spaudos platinimą, „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“ (1–2, 1922, 1924). Tautinio atgimimo reiškiniai, visuomenės konfliktai ir valstiečių buitis vaizduojami dramoje „Kova“ (1900) bei kartu su Žemaite slapyvardžiu Dvi moteri publikuotose pjesėse ir komedijose „Velnias spąstuose“ (1902), „Kaip kas išmano, taip save gano“ (1904), „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“ (1905).

Nuo 1890 m. periodinėje spaudoje skelbė korespondencijas, vėliau straipsnius kultūros, švietimo, socialiniais klausimais, tęsdama kudirkiškąją aštriosios publicistikos liniją. Literatūros kritikos rašiniais gynė realistinę, socialiai angažuotą kūrybą, skeptiškai vertindama ir priešindamasi pirmosioms lietuviškojo modernizmo apraiškoms.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2010, t. 18, p. 80–81).