Krikštytas 1689 m. liepos 22 d. Krokuvoje, mirė 1775 m. liepos 21 d. Varšuvoje.

Priklausė kapucinų ordinui.

Dailės pradmenis gavo Pranciškaus Maksimiljano Osolinskio dvare. Apie 1711–1730 m. šio didiko siųstas studijavo Romoje, Šv. Luko akademijoje; kelis kartus gavo Šv. Luko akademijos apdovanojimus. Nutapė paveikslų bažnyčioms Romoje ir Krokuvoje.

Nuo 1731 m. gyveno Lenkijoje. Dirbo Varšuvoje (čia 1750 m. įsteigė privačią dailės mokyklą), Krokuvoje, Poznanėje, Polocke, šių miestų bažnyčioms nutapė daug religinių paveikslų, pasauliečių ir dvasininkų portretų.

~1756 m. persikėlė į Poznanę, vėliau dirbo LDK. Daug altorinių paveikslų nutapė Vilniuje. Lietuvoje sukūrė 13 tapybos kompozicijų Vilniaus Šv. Kotrynos, 7 – Vizitiečių, po kelis – Šv. Rapolo, Šv. Jokūbo, Šv. Jurgio, Šv. Stepono bažnyčioms, Katedrai, keliems dvarams. Dalis paveikslų bažnyčiose išliko.

XVIII a. 7–8 deš. sukūrė paveikslų Lenkijos bažnyčioms. 8 deš. pradžioje apsigyveno Varšuvoje.

Kūryba formavosi veikiama eklektinės Romos tapybos, carlo Marattos mokinių ir sekėjų aplinkoje. Didžiausią poveikį turėjo klasikinės dailės tradicijomis grįsta Benedetto Luti maniera, tačiau religinėje dailėje pastebima ir Raffaello, Peterio Paulio Rubenso, Guido Reni bei Michelangelo Buonarroti įtaka. Čechovičiaus darbai pasižymi taisyklingu piešiniu ir subtiliu, harmoningu koloritu. Nors kūryba eklektiška ir stilistiškai vėluojanti, jos reikšmė Lenkijos ir Lietuvos tapybai didelė. Čechovičius išugdė naują tapytojų kartą, dirbusią XVIII a. 3 ketvirtyje. Jo kūriniai buvo populiarūs, juos kopijavo XIX a. dailininkai. Įvairiose Lietuvos ir Baltarusijos bažnyčiose yra išlikę jo paveikslų kopijų.