Švietėjas, lietuviškų kalendorių leidėjas, leksikologas, rašytojas, vertėjas. Gimė 1810 m. rugpjūčio 15 d. Šilalės parapijoje, mirė 1881 m. Milvyduose, Kuršėnų valsčius, palaidotas Kuršėnuose.

Kilo iš bajorų.

1831 m. baigė Kolainių gimnaziją. 1841 m. išlaikė namų mokytojo egzaminus, 1847 m. įgijo miesto mokytojo diplomą.

1842–1950 m. gyveno Rietave kunigaikščio Irenėjaus Oginskio dvare; L. Ivinskis buvo pagrindinis Rietavo pirmosios žemės ūkio mokyklos Lietuvoje, kurioje dėstyta lietuvių kalba, įkūrimo iniciatorius, paruošė jos mokymo programą 1859 m.

L. Ivinskis mokė vaikus Oginskių, Juozo Paulavičiaus, Eugenijaus Rönnės, Zabielų, Zubovų (Vladimiro Zubovo mokytojas) dvaruose. 1854–1862 m. ir 1866 m. Joniškėlio parapinėje ir agronomijos mokyklose, 1862–1864 m. ir 1866 m. Joniškėlio parapinėje mokykloje (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namų mokytojas), 1869–1870 m. slaptoje lietuviškoje mokykloje Luoboje (Skuodo valsčiuje). 1864–1866 m. dirbo Lietuvos knygų transkribavimo rusiškomis raidėmis komisijoje Kaune. 1871–1874 m. gyveno Šiauliuose; nuo 1879 m. – Milvydų dvare.

Šiauliuose užmezgė ryšius su Rusijos geografų draugija Sankt Peterburge, siuntė jai savo tautosakos rinkinius, žodynus. Dalyvavo botanikų suvažiavime Varšuvoje, pasaulinėje parodoje Vienoje (siunčiami Lauryno Ivinskio eksponatai dingo), žemės ūkio parodose Rietave, Šiauliuose (eksponavo herbariumus, grybų piešinių albumus su aprašais, botanikos sodo projektą). 1845 m. parengė ir 1846 m. išleido vieną pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių – kalendorių „Metu skaitlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“ (finansuojant Irenėjui Oginskiui) (1847 m. pavadinimu „Kalendorius, arba metų skaitlius ūkiškas“, nuo 1851 m. „Kalendorius, arba Metskaitlius ūkiškas“). Jie ėjo pamečiui (iš viso 22, tiražas kartais siekdavo 8000 egz.) iki 1864 m. (1853–1854 m. cenzūros uždrausti). Juos rengė iki mirties, bet 1864 m. uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis išleido vos vieną (1878 m. Sankt Peterburge). Kalendoriuose skelbė žemės ūkio, veterinarijos, liaudies medicinos, astronomijos, istorijos, gamtos mokslų žinias, patarimus valstiečiams.

Nuo 1851 m. literatūros skyriuje publikavo didaktinę prozą, tautosaką, paskelbė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Silvestro Valiūno, Antano Strazdo, Dionizo Poškos, Jurgio Pabrėžos eilėraščių, Karolinos Praniauskaitės eiliuotų literatūros vertimų, savo originalios kūrybos ir vertimų. Kalendoriai turėjo įtakos plėtojant raštiją ir grožinę literatūrą, ugdant tautinę savimonę.

1856 m. parengė projektą leisti laikraštį „Aitvaras“, bet negavo leidimo jo spausdinti.

Parašė apsakymą „Apginėjimas“ (1858), eiliuotą pasaką „Voras, kuris žmogų apskundė“ (1861), pasakėčias „Vilkas ir avinas“, „Skruzdis ir Juodvarnis“ (abi 1878), eilėraščių (kai kurių autorystė abejotina), vaizdelių apie girtuoklius. Parengė savo ir kitų autorių apsakymų rinkinį „Pasakos“ (rankraštis neišliko). Iš lenkų kalbos išvertė Danieliaus Defoe „Robinzono Kruzo“ perdirbinį (1846, neišleistas), Christopho von Schmido didaktinę apysaką „Genovaitė“ (1858), ištraukų iš Johno Miltono poemos „Prarastas rojus“ (vertimas neišspausdintas) ir Edwardo Youngo poemų „Paskutinis teismas“ (pavadinimu „Sūdna diena“ išspausdinta 1897 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose), „Nakties mintys“ (išspausdinta 1898, JAV).

Sudarė kelis žodynus (lietuvių-lenkų, rusų-lietuvių, rusų-lietuvių-lotynų-lenkų; nebaigti jų rankraščiai saugomi Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje ir Rusijos geografų draugijos archyve Sankt Peterburge), rašė lietuvių kalbos gramatiką. Surinko liaudies dainų, pasakų, patarlių, priežodžių ir mįslių; rinkinį „Priežodžiai ir mįslės“ (nuo 1870 m. rankraštis Rusijos geografų draugijos archyve Sankt Peterburge) sudaro 2486 vienetai. Parašė patarimų knygelių, jose vyrauja dorovės, etiketo pamokymai („Apie padorų ėjimą“ 1860), gyvulių globos ir priežiūros („Arkliai žemaičių“; „Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo“, cenzūros uždrausta; abi 1862), medicinos („Būdas gydymo ligų žmonių ir gyvulių“, išliko nuorašas, „Medicina kaimo žmonėms“) temos.

Vienas pirmųjų kūrė botanikos terminus, aprašė Lietuvos augalus („Prigumtumenė“, parašyta apie 1870 m., pateikta apie 2500 pavadinimų lietuvių, lotynų, lenkų kalbomis; rankraštis yra Lenkų MA ir Lenkijos MA bibliotekoje Krokuvoje), mineralus (uolienas, akmenis), išbraižė pirmąjį lietuvišką žemėlapį „Telšių pavietas“ (dingęs Juozapo Zavadskio spaustuvėje).

1862 m. L. Ivinskis buvo išrinktas Vilniaus archeologinės komisijos nariu; 1875 m. Rietave organizavo pirmąją žemės ūkio parodą. Bendradarbiaudamas su kunigaikščiu Bagdonu Oginskiu, įsijungė į 1874 m. įkurtos Gyvulių globos draugijos veiklą.

Už tautosakos rinkinį „Patarlės ir priežodžiai“ Rusijos geografijos draugija paskyrė sidabro medalį.

1988 m. Rietavo vidurinei mokyklai (dabar gimnazijai) suteiktas Lauryno Ivinskio vardas.

Literatūra

Petkevičiūtė D., Laurynas Ivinskis, Vilnius, 1988.

Petkevičiūtė D., „Ivinskis Laurynas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, sud. A. Žvilius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 421–422.

Pateikė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus muziejininkė Otilija Gricienė.