Rašytojas, dramaturgas, aktorius, režisierius. Gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje (Lenkija), mirė 1961 m. rugpjūčio 11 d. netoli Čikagos (Pensilvanija, JAV).

Vaikystę su tėvais praleido Rusijoje ir Ukrainoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą. 1929 m. Lietuvos universitete studijavo mediciną, 1931 m. perėjo į Teisės fakultetą.

1935 m. įstojo į V. Sipavičiaus-Fedoto dramos studiją, 1936–1940 m. buvo Kauno, 1940–1944 m. – Vilniaus Valstybės teatro aktorius, vėliau ir režisierius.

1941 m. birželio mėn. ginkluoto sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją veikė įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose.

1949 m. emigravo į JAV, dirbo darbininku, viešbučio lifto aptarnautoju. Kaip aktorius ir režisierius buvo įsijungęs į JAV ir Kanados lietuvių teatrinę veiklą.

Dirbo „Vienybės“ redakcijoje, bendradarbiavo „Žiburiuose“, „Aiduose“, „Darbe“, „Metmenyse“, „Santarvėje“, „Naujienose“.

Žuvo automobilio katastrofoje.

Nuo literatūrinės veiklos pradžios (pirmoji novelė „Baimė“ išspausdinta „Lietuvos aide“, 1929) A. Škėma koncentravosi į svarbiausias egzistencines problemas, siekdamas neįprastas psichines būsenas jungti su XX a. lemtingomis asmeninės atsakomybės, maišto prieš absurdą temomis, fiksuodamas žmogaus dvasios krizės ženklus.

Jo kūrinių herojus – ironikas ir nihilistas, išgyvenęs tragišką XX a. vidurio žmogaus lemtį, patyręs vertybių griūtį ir egzistencinę neviltį. Nepaisant to, jis nėra atitrūkęs nuo tradicinės moralės normų ir skausmingai tebesprendžia amžinus būties klausimus. Destruktyviai, daug kur autobiografiškai patirčiai reikšti buvo pasitelkta neorealistinė ar siurrealistinė poetika, koliažo technika, kinematografiniai vaizdų jungimo būdai, vidinis monologas, paremtas asociatyviais ryšiais ir poetine ritmika.

Pirmajame novelių rinkinyje „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), neišvengusiame melodramiškumo, bandoma išsakyti žmogaus būklę nesuprantamame pasaulyje naudojant modernias išraiškos priemones.

1952 m. „Literatūros lankuose“ pasirodžiusi „Giesmė“ tapo naujosios lietuvių išeivių kartos literatūros manifestu, politiškai neangažuotos, Vakarų kultūros įtakas sugėrusios, bet autentiškos saviraiškos nepraradusios kūrybos prototipu.

Antrajame novelių rinkinyje „Šventoji Inga“ (1952), pažeidus daugelį lietuviškų literatūrinių tabu (erotinių, religinių), derinami natūralizmo elementai ir siurrealistinis braižas, metafizinė simbolika ir pesimistinė ironija bei groteskas.

Rinkinyje „Čelesta“ (1960) sąmonės srauto technika yra ne vien stilistinė priemonė, bet pasakojimą ir personažo vaizdavimą formuojantis principas, siekiantis perteikti asociacijų tėkmę pagal muzikos kūrinio vidinę logiką. Čia išryškėję specifiniai A. Škėmos prozos bruožai – poetinis diskurso organizavimo pobūdis, kontrapunktinė vaizdų ir temų kaita, sąmoninga teksto ritmika, įforminanti sąmonės pulsą, – įgijo pilnutinę išraišką romane „Balta drobulė“ (1958). Keliaaukštė romano struktūra, laiko planų žaismė lemia teksto daugiareikšmiškumą. Autorius apmąsto menininko likimą pokariniame pasaulyje, atskleidžia kūrybinio proceso dinamiką, svarsto poeto prigimties ir atsakomybės klausimą, siedamas jį su egzistenciniu istorijos ir pasaulio beprasmybės idėjų kontekstu.
Dabarties ir mito paralelizmas kaip pasaulio chaoso suvaldymo būdas pastebimas draminėje A. Škėmos kūryboje. Pjesėje „Živilė“ (1947) triguba įvykių ir personažų reinkarnacija siekiama pakylėti meilės, išdavystės ir patriotinės kovos koliziją į metafizinę plotmę, „Žvakidėje“ (1957) meilės trikampis ir šeimos drama interpretuojami Kaino ir Abelio projekcijoje, „Kalėdų vaizdelyje“ (1961) akcentuojama krikščioniško naratyvo prasmės struktūra. Minidrama „Ataraxija“ (1961) ir jos idėjas išplėtojusi paskutinė A. Škėmos apysaka „Izaokas“ (par. 1960–1961) naujai sprendžia aukos ir budelio, kaltės ir atgailos problemą, kurią įprasmina paralelė su Šventojo Rašto motyvu. Metafizinė ir individuali kaltė dėl žmogžudystės čia įgijo ryškiausią reprezentaciją lietuvių literatūroje, žydų tragedijos refleksijos ženklai išreiškia nuo tautos ir laiko nepriklausantį žmogiškos egzistencijos bendrumą. Žymiausioje dramoje „Pabudimas“ (1949–1950) žmogiškumo susidūrimas su pasaulio beprotybe yra istoriškai ir psichologiškai motyvuotas, bet pasaulėžiūrinė ir idėjinė personažų kova čia vyksta ir simbolinėje plotmėje, kraštutinėje egzistencinėje situacijoje, kurioje išryškėja artimo meilės ir solidarumo prasmė.