Ispanų skulptorius, modernistas. Gimė 1881 m. sausio 5 d. Maelloje (prie Saragosos), mirė 1934 m. gruodžio 28 d. Reuse.

1888 m. su tėvais persikėlė į Barseloną. Nuo 1900 m. studijavo „La Lonja“ mokykloje Barselonoje, 1903–1904 m. – Paryžiuje. 1920–1923 m. dėstė „Belos Officios“ mokykloje Barselonoje, 1903–1904 m. – Paryžiuje. 1920–1923 m. dėstė „Bellos Officios“ mokykloje Barselonoje. 1905–1910 m. kūrė biustus, statulas, bareljefus visuomeniniams pastatams (Katalonijos koncertų salėje, Šv. Kryžiaus ir Šv. Pauliaus ligoninėje Barselonoje), 3 dešimtmetyje – dideles bronzos skulptūras miesto erdvėms (Katalonijos aikštėje ir stadione Barselonoje). Kūrybai įtakos turėjo kubizmas, „art nouveau“, „art deco“. Ankstyvąsias skulptūras kūrė iš akmens („Kleopatra“, 1902), nuo 1907 m. – kalstė vario lakštus, naudojo geležį, vielą, ieškojo naujų techninių ir estetinių metalo galimybių, taikė įvairius metalo apdorojimo būdus. Sukūrė torsų (moters, 1915, jaunos mergaitės, 1934), portretų („Pablo Picasso“, 1913, „Kiki iš Montparnasse'o“ 1928, „Greta Garbo“ 1931, „Marcas Chagallas“ 1932–1933). Kiti svarbesni kūriniai: „Neapolietis“ (1912), „Motinystė“ (1922), „Didžioji balerina“ (1929), „Arlekinas su fleita“ (1931), „Didysis pranašas“ (1933). Sukūrė juvelyrikos dirbinių, kaukių („Mažoji su plaukų garbana“, 1907, „Besišypsantis arlekinas“, 1927). 1985 m. Saragosoje atidarytas Pablo Gargaljo muziejus.“ („Studies in Ethnomethodology“, 1967).