Karininkas, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, policijos pareigūnas, politinis kalinys. Gimė 1898-02-03 Pumplių k. (Panevėžio r.), mirė 1941 m. Rešiotuose – žuvo lageryje.

Tėvas Kazys Zalatorius. Brolis Juozas Zalatorius (1901–?) – laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, žemdirbys.

1919 m. vasario 15 d. V. Zalatorius išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Baigęs karo tarnybą, nuo 1921 m. gruodžio 1 d. iki 1924 m. sausio 1 d. jis liko laisvai samdomu Lietuvos kariuomenės tarnautoju. 1929 m. jam buvo pripažintas savanorio statusas, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu (1929).

Iki 1929 m. V. Zalatorius gyveno Biržuose ir dirbo Biržų apskrities policijos nuovados viršininko padėjėju. Nuo 1929 m. kovo 15 d. perkeltas į tarnybą Zarasų apskrityje, 1929–1930 m. buvo Zarasų apskrities policijos III (Salako) nuovados viršininkas.

1930 m. birželio 1 d. V. Zalatorius paskirtas Utenos apskrities policijos II (Anykščių) nuovados viršininku ir 1930–1940 m. gyveno ir dirbo Anykščiuose, buvo aukščiausias pareigas Anykščiuose ėjęs policijos pareigūnas. Po 1932 m. policijos administracinės reformos tapo Anykščių I eilės nuovados viršininku.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje nuo 1940 m. liepos 1 d. V. Zalatorius buvo paskirtas Tauragės miesto I eilės nuovados viršininku.

Buvo vedęs, žmona Viktorija Laurinaitytė-Zalatorienė (1896–1943) – 1941–1943 m. tremtinė Komijoje (Rusija), žuvusi tremtyje. Vaikai: Algirdas Zalatorius (g. 1928) – 1941–1958 m. tremtinys Komijoje, 1968 m. grįžęs į Lietuvą, ir Danutė Zalatorytė-Denisenko (g. 1930) – 1941–1958 m. tremtinė Komijoje, emigrantė Rusijoje.

1941 m. birželio 15 d. Tauragėje V. Zalatorius patyrė sovietines represijas: buvo atskirtas nuo šeimos, suimtas ir įkalintas Rešiotų lageryje (Kansko r., Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija).