Italų tapytojas. Gimė 1560 m. lapkričio 3 d. Bolonijoje, mirė 1609 m. liepos 15 d. Romoje.
Agostino Karačio brolis, L. Karačio mokinys.
Vienas keliaujančiųjų akademijos įkūrėjų Bolonijoje (po 1580).
Ankstyvąją kūrybą paveikė manierizmas, Michelangelo, vėlesniąją – Venecijos mokykla, Correggio tapyba.
Sukūrė sienų ir molbertinės tapybos kūrinių mitologinėmis („Venera ir Adonis“ 1590), religinėmis („Šv. Rokas dalija išmaldą“ prieš 1595, „Domine, quo Vadis?“ 1602), buitinėmis temomis.
Dailininko peizažai su stafažinėmis figūromis („Bėgimas į Egiptą“ 1604) suformavo idilinio peizažo principus. Su Agostinu ir L. Karačiu dekoravo Favų, Sampieri, Magnani rūmus Bolonijoje.
1595–1604 m. tapė freskas Farnese rūmuose Romoje („Ariadnės ir Bakcho triumfas“).
Kūriniams būdinga sudėtinga racionali kompozicija, natūros studijomis paremtas idealizuotas piešinys, dramatiški figūrų gestai, iliuziniai efektai, švelnus šešėliavimas, sodrus koloritas.
Jo kūryba, rodanti perėjimą iš manierizmo į ankstyvąjį baroką, turėjo didelę įtaką italų tapybos raidai.