Grafikas, tapytojas, scenografas. Gimė 1929 m. sausio 3 d. (kitais duomenimis 1928 m. lapkričio 9 d.) Joniškėlyje, mirė 2001 m. birželio 14 d. Vilniuje.
1947–1948 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio dramos studijoje, 1948–1950 m. vaidino Panevėžio dramos teatre. 1950–1952 m. atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje.

1952–1958 m. studijavo  grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) pas Antaną Kučą.

1958–1959 m. Lietuvos tarybinės enciklopedijos dailininkas, 1975–1976 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiasis dailininkas.

Nuo 1959 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1957 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvija, Estija, Rusija, Italija, Lenkija, Slovakija, Vokietija ir kt.). Organizavo pirmąją respublikinę ekslibrių parodą Vilniuje ir sudarė jos katalogą (1960), paskelbė straipsnių aktualiais dailės klausimais kultūrinėje spaudoje.

Surengė per 20 asmeninių parodų: 1966, 1974, 1979, 1989, 1990, 1996–1999, 2008 m. Vilniuje; 1970, 1980, 1999 m. Panevėžyje; 1971 m. Taline (Estija); 1978 m. Varšuvoje, Elbinge, Gdanske, Torunėje (Lenkija); 1979 m. Tbilisyje (Gruzija) ir Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, Rusija). 2012 m. pomirtinė paroda surengta Palangoje, 2014 m. Vilniuje.

Kūrė estampus, ekslibrius, scenografiją, iliustravo knygas, tapė. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu sukūrė objektų, instaliacijų, performansų, videomeno kūrinių. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu daugiausia kūrė estampus, taikė kartono raižinio (yra vienas jos pradininkų ir populiarintojų Lietuvoje) ir mišrią technikas. Ankstyvieji raižiniai pasižymi realistinių ir sąlyginių formų derinimu. 7 deš. išryškėjo polinkis į sudėtingesnę, simboliškesnę raišką. Kūriniams būdingos ekspresyvios, savitai stilizuotos, dažnai permatomos formos (žmonių figūrų, geometrinių kūnų, pastatų), grakštus piešinys („Ryto gatvė“, 1962; ciklas „Bokštas“, 1966; „Senojo Vilniaus zodiakas“, 1966; „Žirmūnų vaikai“, 1967; „Adomas ir Ieva“, 1967; „Riterio sapnas“, 1968). 8-9 deš. kūriniuose, juntamas kubizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo poveikis, dažnos klasikinės dailės citatos. Raiškos plastika ekspresyvi, naudojama daugiau metaforų, simbolių (,,Dama su šermuonėliu ir ilgų distancijų bėgikai“, 1975; „Nikė“ I–III, 1989). 9-10 deš. kūriniuose ryškūs konceptualiosios dailės bruožai („Kaukės“, 1995; „Hampelmanų egzorcizmai“, 1998), ilgainiui darbuose atsirado postmodernios raiškos (naudojo koliažo, asambliažo priemones, fotografijas).

Knygų grafikoje taikė lino, medžio ir kartono raižinio technikas, fotomontažą. Iliustravo ir apipavidalino daugiau kaip 200 knygų (I. Simonaitytės raštai, A. Baltakio, A. Maldonio, V. Mykolaičio-Putino lyrika ir kt.). Žymiausi knyginės grafikos darbai – iliustracijos K. Donelaičio poemai „Metai“ (1963), I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ (1966), A. Pociaus „Randai medyje“ (1968), J. W. Goetges „Faustą“ (1977), Dantės „Dieviškąją komedija“ (1987), E. Kelmicko „Žiemos parafonija“ (1996).

Tapyboje kaip ir grafikoje kuriamas iliuzinės erdvės įspūdis, vaizdai rafinuotai stilizuoti, estetizuoti, šiek tiek teatrališki („Žaidimas stiklo karoliukais“, 1991). Paveikslams būdingas stilistiškai nevienalytis vaizdas (persipina abstraktūs, realistiniai ir ekspresionistiniai motyvai), pomėgis interpretuoti ankstesnius savo kūrinius, žymių dailės ir architektūros paminklų atvaizdus ar fragmentus, teatralizavimo apraiškos (figūrų pozos, kaukių, hampelmanų motyvai).

Kaip scenografas ėmė reikštis 7 deš. viduryje. Sukūrė scenovaizdžius 30 spektaklių (1965–1998) įvairiuose miestų teatruose: B. Jonsono „Volponė“ (1971, Panevėžio dramos teatras); K. Sajos „Mediniai balandžiai“ (1975, Kauno valstybinis dramos teatras); Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“ (1976, Klaipėdos dramos teatras); V. Ganelino „Baltaragio malūnas“ (1979, Lietuvos operos ir baleto teatras); A. Lindgren „ Broliai liūtaširdžiai“ (1992, Valstybinis jaunimo teatras); Dž. Verdžio „Trubadūras“ (1994, Lietuvos operos ir baleto teatras); E. Jonesku „Karalius mirė arba Ceremonijos“ (1998, Vilniaus lenkų teatras). Teatre bendradarbiavo su režisieriais J. Miltiniu, J. Vaitkumi, G. Žiliu, choreografu V. Brazdyliu. Scenografijoje naudojo įvairias technikas, kūrė dinamiškas, sudėtingas, konceptualias kompozicijas. Iliuzine erdve, rafinuota stilistika scenografijos darbai artimi grafikos kūriniams.

Sukūrė scenovaizdžių 11 kino bei TV filmų (1965–1994): režisieriaus V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“(1965), „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970), „Tas saldus žodis – laisvė“ (1972), „Atsiprašau“ (1982), „Žvėris, išeinantis iš jūros“ (1991); režisierius J. Vaitkaus „M  K. Č. Zodiakas“ (1985), „Pabudimas“ (1989) ir kt.

Apie dailininką sukurti dokumentiniai filmai: „Nematomoji pusė“ (1968, rež. B. Pajėdienė), „Dailininkas Vytautas Kalinauskas“ (1994, aut. J. Matonis, V. Damaševičius), „Bandymas išsiaiškinti“ (2004, rež. A. Grikevičius).

Įvertinimas:

1977 m. II premija Pabaltijo scenografijos trienalėje;

1979 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas;

1989 m. LSSR liaudies dailininkas;

1997 m. Lietuvos Respublikos kultūros ir meno premija;

1999 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje (triptikas „Elektrėnai miestui ir kaimui“, 1963; „Kristijono Donelaičio portretas“, 1963; ekslibrisas L. Dingrio, 1963 ir kt.), Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje (buvęs Modernaus meno centras), Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje, A. Bachrušino teatro muziejuje (Rusija), J, W. Goethes nacionaliniame muziejuje Veimare (Vokietija).

Lietuvių.