Rusų tapytojas, modernistas. Gimė 1878 m. lapkričio 18 d. Saratove, mirė 1968 m. vasario 21 d. Maskvoje.

1904 m. baigė Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą (V. Serovo, K. Korovino mokinys), 1918–1930 m. dėstė joje ir Valstybinėse laisvosiose meno dirbtuvėse, vėliau –kitose dailės mokyklose Maskvoje.

Dailininkų grupuotės „Žydroji rožė“ vienas įkūrėjų (1907), pirmininkas (iki 1910).

XX a. 1–3 deš. sukūrė daugiausia orientalistinio stiliaus kompozicijų: „Žydrasis fontanas“ (1906), „Miražas stepėje“ (1912), „Kirgizų piemenys“ (1926), „Naujojo rajono statyba Jerevane“ (1931).

Nutapė portretų – žmonos J. Bebutovos (1920, 1922, 1928, 1940), skulptoriaus A. Matvejevo (1928, 1943), režisieriaus A. Tairovo (1945), nuo 4 deš. vid. – daugiausia natiurmortų („Kopūstas“, 1932) ir peizažų (tarp jų – Latvijos pajūrį, Palangą vaizduojančių akvarelių, 6–7 deš.).

Sukūrė monumentaliosios dailės (Kazanės Dievo Motinos cerkvės Saratove freska, su K. Petrovu-Vodkinu, P. Utkinu, 1902; „Kolūkio gyvenimas“ SSRS paviljonui Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, 1937), scenografijos kūrinių (Kalidasos „Šakuntula“, 1914, Kameriniame teatre Maskvoje), knygų iliustracijų, piešinių.

Kūrybai daugiausia įtakos turėjo simbolizmas, „Nabis“ narių, V. Borisovo-Musatovo tapyba.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2007, t. 11, p. 353).