Prancūzų grafikas. Gimė 1592 ar 1593 m. Nansi, mirė 1635 m. kovo 25 d. ten pat.

1608–1621 m. gyveno Italijoje (iš pradžių Romoje, nuo 1621 m. Florencijoje), tobulino vario raižinio ir oforto technikos įgūdžius, gilinosi į perspektyvos, formos perteikimą.

Nuo 1614 m. buvo Cosimo II Medici dailininkas.

1621 m. grįžo į Nansi.

Dailininko meistriškumas ir originalumas išryškėjo serijoje „Kapričai“ (1617, 1622).

Kūrė knygų iliustracijas („Ispanijos karalienės laidotuvių knyga“, 1616) ir jų antraštinius lapus, karalių, vyskupų, didikų portretus (ciklas „Lotaringijos kilmingieji“), herbus, žemėlapius, gamtos ir miesto vaizdus, religinės tematikos („Nukryžiuotasis“, 1611), batalinio („Didieji karo baisumai“, 1633), buitinio („Mugė Imprunetoje“, 1620) žanro estampus.

Panoraminėse kompozicijose vaizdavo daugybę smulkių, dinamiškų, dažnai groteskiškų figūrėlių, išmoningai įterpdavo komiškas švenčių, mugių, egzekucijų scenas su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis („Pakaruoklio medis“, 1621, „Kupriai“, 1622–1623, „Kareivio gyvenimas“, 1633).

Meistriškai raižė ir miniatiūrinius („Vėduoklė“, 1619), ir didelio formato lakštus.

Dailininko stiliui turėjo įtakos commedia dell'arte.

Kūrybai būdinga tobula technika (erdvės perteikimas, efektingas modeliavimas šešėliavimu, linijų įvairovė), išradingi, pikantiški vaizdai, groteskiškumas.

Padarė didelę įtaką Prancūzijos grafikos raidai, turėjo poveikio F. J. de Goyos kūrybai.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2003, t. 3, p. 692).