Lietuvių teisininkas, valstybės ir karinis veikėjas. Baigęs Rygos Aleksandro gimnaziją, tęsė mokslus Estijoje. 1914 m. baigė Dorpato (dab. Tartu) universiteto Teisės fakultetą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, studijavo Kazanės karo mokykloje. Kai ją baigė, buvo išsiųstas į frontą.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919–1920 m. vadovavo Šiaulių miesto komendantūros Teisių skyriui, su pertraukomis ėjo ir komendanto pareigas.

1920–1930 m. paskirtas Telšių miesto ir apskrities karo komendantu. Vienas iš Telšiuose įkurtos sąjungos Vilniui vaduoti steigėjų.

Nuo 1930 m. metus vadovavo Kauno kriminalinės policijos departamentui.

1931 m. balandžio mėnesį, vietoj Petro Aravičiaus, buvo pakviestas į Juozo Tūbelio Vyriausybę eiti vidaus reikalų ministro pareigas. Šiame poste dirbo iki 1935 m.

1935–1940 m. buvo Kauno viceburmistras. 1940 m. tarybų valdžios suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Prasidėjus karui, NKVD ir NKGB iš karto susirūpino savo žiauraus elgesio su kaliniais ir suimtaisiais slėpimu, o ypač kalinamųjų ir archyvų išgabenimu. NKVD ir NKGB darbuotojai sušaudymą laikė kalinių evakavimo būdu. Dokumentuose tai vadinama evakuacija pagal I kategoriją.

Į Rusijos gilumą iki liepos 20 d. buvo nuvežta mažiau negu 25 proc. Lietuvoje kalintų žmonių. S. Rusteikos kelias vedė per Minsko kalėjimą, kur 1941 m. birželio 24 d. jis buvo sušaudytas.