Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas į Baikalo ežero Olchono salą. Grįžo į Lietuvą 1956 m., kunigavo Kalesninkuose, Dieveniškėse, Linkmenyse.

Eilėraščių paskelbė prieškario vaikų žurnaluose, po mirties jų išspausdinta periodikoje, antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (1990). 1991 m. išėjo poeto rink. „Negesink mano žvakės“, 2013 m. – kūrybos rinktinė „Gyvenimo žvaigždė“.

Poezija filosofinės krypties, joje teocentriškai apmąstoma būtis. Elegiška nuotaika apgaubiama prisiminimuose ilgesingai iškylanti tėvynė kaip kontrastas nemielai priebaikalės gamtai, kankinanti vienatvė, mirties nuojauta.