Ispanų tapytojas, ispanų baroko žymiausias atstovas. Krikštytas 1599 m. birželio 6 d. Sevilijoje. 1609–1617 m. mokėsi Sevilijoje pas Francisco de Herrerą, Francisco Pacheco. Ankstyvuoju laikotarpiu (1616–1629) nutapė religinės tematikos, buitinio žanro (vadinamieji bodegón) paveikslų, kuriems būdingas monochrominis (rusvas, geltonai bronzinis) koloritas, ryškus šešėliavimas. Nuo 1623 m. dirbo karaliaus Pilypo IV rūmų Madride dailininku, daugiausia tapė karaliaus šeimos, dvariškių portretus. Laikėsi ispanų reprezentacinio portreto kanonų, portretuojamuosius vaizdavo realistiškai, elegantiškos laikysenos, gana natūralių pozų. 1629–1631 m. ir 1649–1651 m. karaliaus siuntimu D. Velázquezas lankėsi Italijoje, italų tapybos paveiktas sukūrė reprezentacinių vaikų, raitelių, dvaro juokdarių, neūžaugų psichologinių portretų. Šio laikotarpio mitologiniams ir istoriniams paveikslams būdinga išsklaidytos dienos šviesos, lokaliųjų spalvų paletės ir šaltų pilkų tonų dermė. Vėlyvojo laikotarpio (po 1638) portretuose vyrauja ryškių spalvų koloritas, akvarelei artimi laisvi ir lengvi, kartais ekspresyvūs štrichiniai potėpiai. Vienas geriausių D. Velázquezo kūrinių – figūrinė kompozicija „Meninos“ (1656). Kiti žymesni kūriniai:  „Bredos atidavimas” (1635), „Popiežius Inocentas X“ (1650), „Venera su veidrodžiu” (1651 m.), „Infantė Margarita mėlyna suknele“ (~1659) ir kt. D. Velázquezo kūryba turėjo įtakos Fransisco Jose de Goyos, Éduard'o Manet kūrybai.