Gydytojas, istorikas. Gimė 1858 m. spalio 1 d. Švenčionyse, mirė 1927 m. rugpjūčio 24 d. Vilniuje.

Jo tėvas buvo gydytojas, 1865 m. ištremtas į Uralo sritį. Mokyklą lankė Ufoje, gimnaziją baigė Permėje.

1883 m. baigė medicinos studijas Maskvos universitete.

Iki 1892 m. dirbo gydytoju Jekaterinburge ir Čeliabinske.

1893 m. grįžo į Vilnių, kur atlikdamas medicinos inspektoriaus pareigas susidomėjo istorija.

1901–1907 m. Vilniaus „Senovės mylėtojų ratelio“, iki 1905 m. veikusio slaptai, narys. Vėliau iš šio ratelio išaugusios Mokslo bičiulių draugijos valdybos (iki 1916 m.) narys, iki mirties pirmininkas; 1925 m. – garbės narys.

Taip pat buvo vienas iš iniciatorių 1919 m. steigiant Stepono Batoro universitetą, vadovavo organizacinei komisijai ir buvo universiteto atstatymo komisijos narys, 3 metus universiteto gydytojas.

Paskelbė per 150 straipsnių ir knygelių apie atskirus Vilniaus paminklus, įstaigas, legendas ir istorijos epizodus.

Parengė Vilniaus padavimų ir legendų knygą „Podania i legendy Wilenskie“, kuri išleista 1925 m. Vilniuje lenkų kalba. V. Zahorskis domėjosi Vilniaus praeitimi, pats rinko legendas ir po kiekviena jų užrašė, iš kur ji sužinota. Ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista 1931 m. Kaune.