Studijavo Aukštojoje meno mokykloje prie Peterburgo dailės akademijos skulptorių prof. V. Beklemiševo, L. N. Benua, J. Cianglinskio ir Prochoro studijose. 1914 m. (kitais duomenimis 1915 m.), prasidėjus karui, P. Hermanovičius grįžo į Vilnių ir čia įsikūrė iki gyvenimo pabaigos. Jis – vienas iš 1920 m. įkurtos Vilniaus dailininkų plastikų draugijos (WTAP) organizatorių. P. Hermanovičius buvo aktyvus ir pirmosios, 1922 m. balandžio 23 d. atidarytos draugijos parodos, ir kitų WTAP parodų Vilniuje ir Varšuvoje dalyvis (apskritai jis buvo vienas iš aktyviausių tarpukario Vilniaus menininkų). P. Hermanovičius ypač daug prisidėjo, kad 1925-ųjų pradžioje Vilniuje būtų atidaryti vakariniai Vilniaus dailininkų plastikų draugijos Piešimo kursai amatininkams. Skulptorius prie atlygio už pedagoginį darbą prisidurdavo ir kaip restauratorius. Dirbdavęs daug ir greitai, su užsidegimu, visada susikaupęs, tačiau iš savo kūrybos nesiekęs pasipelnyti. Garsėjo kaip portretistas, daugumai jo portretų artimas dar impresionistų išpopuliarintas minimalizmas, kai susitelkiama ties veido modeliuote, o likusi kūno dalis, drabužiai pateikiami schemiškai. Dėl nepalankių aplinkybių iki šių dienų išliko vos keletas darbų, visa kita žinoma tik iš fotografijų ir užuominų tuometinėje periodinėje spaudoje.

Lenkų, lietuvių.