Archeologas. Gimė 1955 m. birželio 25 d. Degimuose (Kėdainių r.), mirė 1991 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

1973 m. baigė Josvainių vidurinę mokyklą, vėliau studijavo istoriją Vilniaus universitete. Dar studijų metais L. Dzikas dalyvavo Vilkiautinio pilkapyno (Varėnos r.) ir Jauneikių kapinyno (Joniškio r.) archeologiniuose tyrimuose, savarankiškai kasinėjo netoli tėviškes aptiktą Čiukiškių kapinyną. 1978 m., baigęs universitetą pradėjo dirbti Vilniaus paminklų konservavimo institute (vėliau Paminklų restauravimo projektavimo institutas); nuo 1984 m. vadovavo instituto Archeologinių tyrimų skyriui.

Lietuvos archeologijos draugijos steigimo iniciatorius, ją įkūrus – pirmosios draugijos tarybos narys. 1984–1991 m. – Paminklų restauravimo projektavimo instituto archeologinių tyrimų skyriaus viršininkas.

L. Dzikas kasinėjo Vilniaus universiteto M. Daukšos, Spaustuvės ir Didžiajame kiemuose, Kairėnų dvarvietėje netoli Vilniaus, Barboros Radvilaitės gatvėje, prie Vilniaus miesto sienos Šlapiųjų vartų, šalia Evangelikų ­reformatų bažnyčios. Nemaža nuveikė ieškant naujų archeologijos paminklų arba tikslinant jau žinomų ribas; vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus Vilniaus ir Trakų apylinkėse, Merkinės, Biržų, Anykščių senamiesčiuose. L. Dzikas stengėsi apibendrinti ir populiarinti tyrimų metu sukauptas žinias. Paskelbė straipsnius apie Universiteto kiemų bei Kairėnų dvarvietės kasinėjimus, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir už jos ribų. Parengė fundamentalų darbą „Vilniaus senamiesčio raida archeologijos duomenimis (iki XVIII a.)“. Nors daug jėgų atiduodavo skyriaus vadovavimui, rasdavo laiko ir energijos naujoms veiklos sritims: 1989–­1991 m. Vilniaus universiteto studentams skaitė specialų kursą „Miesto archeologija“.