Lietuvių meninio vertimo klasikas. Gimė 1908 m. balandžio 28 d. Švaininkuose, mirė 1996 m. rugpjūčio 9 dieną. 1935 m. baigė Kauno universitetą. 1932–1940 m. – „Sakalo“. Nuo 1932 m. pradėjo versti grožinės literatūros veikalus. Iš rusų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, jidiš kalbų yra išvertęs apie 50 knygų, tarp jų – F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (1970), F. Dostojevskio „Lošėjas“, „Užrašai iš mirusiųjų namų“ (1964), L. Tolstojaus „Prisikėlimas“ (1948), Šolom Aleichemo „Tevje pienininkas“, Émile‘io Zola „Moterų laimė“ (1966), H.C. Anderseno, Ch. Perrault, rusų liaudies ir daugybė kitų pasakų bei kūrinių. Daugiau kaip dvidešimt metų dirbo „Vagos“ leidyklos redaktoriumi, kur ruošė spaudai ne tik sudėtingus verstinius kūrinius (pvz., N. Gogolio, A. Čechovo), bet ir lietuvių literatūros klasikų palikimą (S. Daukanto, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės). Sudarė Martyno Mažvydo raštų žodyną. Paskelbė straipsnių kalbos kultūros, vertimo klausimais. Išugdė būrį vertėjų ir redaktorių, todėl pagrįstai vadinamas lietuvių meninio vertimo mokyklos kūrėju. Gavo ne vieną apdovanojimą.