Poetas, švietėjas.
1827 m. įstojo į Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolyną.
1832 m. baigė Vilniaus diecezinę kunigų seminariją (teologijos kandidatas).
Kunigavo daugiausia Dzūkijoje (nuo 1848 m. Merkinėje).
Už 1863 m. sukilimo rėmimą 1867 m. iškeltas į Asavą.
Kunigaudamas mokytojavo parapijų mokyklose.
Vienas didaktinės literatūros kūrėjų.
Parengė knygelę „Elementorius, arba Lengvas mokslas skaityt Rašto Švento“ (1846, 1858), kurioje mokoma tikėjimo tiesų, gražaus elgesio, pabrėžiama mokslo nauda; pamokymai parašyti dialogo forma.
Parašė didaktinio pobūdžio eiliuotų humoristinių ir satyrinių kūrinių (rink. „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“, 1861).
Eiliuoto feljetono pradininkas lietuvių literatūroje, vienas pirmųjų kūrė eilėraščius vaikams („Senis, vaikai ir pupos“).
Poezijoje gausu kaimo buities detalių, ryškus sakytinės tautosakos, liaudies dainų poetikos ir šnekamosios kalbos poveikis; moralizavimas grindžiamas liaudišku humoru, pašaipa.
Daug jo kūrinių virto liaudies dainomis.