Stulpelis maumedžio, žymėjęs lietuvių tremtinių kapavietę Lamoje. Stulpelis smailiu, toliumi dengtu, stogeliu.Stulpelio centre po stiklu yra popieriaus lapas su rusų kalba užrašytomis lietuvių tremtinių pavardėmis. Apie 100 km į rytus nuo Norilsko esančio Lamos ežero pakrantėje 1941 m. įkurtame lageryje kalėjo okupuotų Pabaltijo valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kariuomenių aukštieji artilerijos karininkai, tarp jų 14 lietuvių, kurie 1941 m. birželio 13 d. buvo išsiųsti tobulintis į Maskvos F. Dzeržinskio karo akademiją, o 1941 m. birželio 28 d. suimti ir atvežti į Lamos lagerį. Iš čia kalėjusių 14 Lietuvos karininkų mirė ir buvo palaidoti plk. Alfonsas Sklėrius, plk. Leonas Rupšys, plk. ltn. Petras Daukšys ir mjr. Antanas Dapkus.  Šį stulpelį 1965 metais pastatė norilskietis J. Sidorovas. Kapavietę žymintį maumedžio stulpelį su palaidotų karininkų pavardėmis iš Lamos ežero pakrantėje esančių kapinaičių 1990 m. parvežė ekspedicijos dalyviai.

Stulpas, Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho pasienio stulpas su Antrojo pasaulinio karo šūvių žymėmis. XX a. 4-asis dešimtmetis. Stulpas – ketaus, šešiabriaunis, viršuje smailėjantis. Stulpo viršutinėje dalyje skiriamieji ženklai „L“ ir „D“ (Lietuva, Vokietija), kiek žemiau skaičiai „10“ ir „119“. Vienoje pusėje stulpas dažytas įstrižomis Vokietijos vėliavos spalvų juostomis, kitoje – Lietuvos vėliavos spalvų.1980 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai mokslinės ekspedicijos metu jį rado Šakių rajone, Slavikų apylinkėje, Trakymų kaime, Šešupės intako Jotijos upelio žiotyse.

Vyčio Kryžiaus ordinas įsteigtas 1919 m., kaip aukščiausias valstybės apdovanojimas. Jo pirmas pavadinimas buvo kryžius „Už Tėvynę“. 1920 m. jis pavadintas Vyties Kryžiumi. 1927 m. ženklo įstatymas ir statutas įtvirtino trijų laipsnių Vyties kryžiaus ordiną, o 1930 m. – penkių laipsnių Vyčio Kryžiaus ordiną.  Ordinas buvo dviejų rūšių: su kardais ir be kardų.
Pirmosios laidos Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu iš lietuvių buvo apdovanoti tik Prezidentas Antanas Smetona ir kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. 1944–1953 m. šis ženklas naudotas Lietuvos partizanų apdovanojimams.
Po 1991 m. sausio 13 d. įvykių Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas sausio 15 d. priėmė įstatymą, kuriuo buvo atkurtas Vyčio Kryžiaus ordinas. 1991 m. pirmuosius Vyčio Kryžiaus ordino ženklus pagamino dailininkas Aloyzas Jonušauskas, vėliau gamino Vilniaus kombinatas „Dailė“, Lietuvos monetų kalykla ir TŪB „Gurtana“. Iki 1996 m. ordino kaspinus gamino Lietuvos tekstilės institutas, dabar – Danijos firma „Morch and Sons“ Kopenhagoje. Keliadešimt Vyčio Kryžiaus 4-ojo ir 5-ojo laipsnių ordinų 1992 m. pagaminta Paryžiuje, firmoje „Arthus Bertrand“. Šio ordino 1-ojo laipsnio žymeniu pirmieji atkurtoje Lietuvos nepriklausomoje valstybėje apdovanoti žuvusieji dėl Lietuvos laisvės 1991 m. sausio 13 d. ir Medininkų tragedijos aukos. Šiuo ordinu pagerbiami ginkluoto pasipriešinimo dalyviai kariai savanoriai bei neginkluoto pasipriešinimo dalyviai, laisvės kovų dalyviai. Už pastangas ir nuopelnus išvedant svetimą kariuomenę iš Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanoti ir Lietuvos kariuomenės karininkai. Šiais ordinais taip pat pagerbti Lietuvos policijos, prokuratūros darbuotojai, pasižymėję kovoje prieš organizuotą nusikalstamumą. Šiais ordinais apdovanojami asmenys, atliekantys krašto apsaugos tarnybą, savanoriai, kiti Lietuvos Respublikos piliečiai. Išimties atvejais Vyčio Kryžiaus ordinu gali būti apdovanojami ir ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami ir didvyriškai žuvusieji. 1991–2000 m. Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti 396 asmenys, iš jų 56 – 1-ojo laipsnio ordinu.
Vyčio Kryžiaus ordino šventė – lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės diena.
Vyčio kryžiaus ordiną sudaro šešių galų kryžius ir devynių kampų žvaigždė prie 1-ojo ir 2-ojo laipsnio. Šis ordinas priklauso pirmajam žuvusiam tarptautinėje misijoje nepriklausomos Lietuvos kariui savanoriui kūrėjui vyresniajam leitenantui Normundui Valteriui (1972–1996).  Vyr. ltn. N.Valteris dalyvavo Lietuvos taikos palaikymo būriuose LITPLA-1, LITPLA-2, LITPLA-3 Danijos bataliono sudėtyje Jungtinių tautų organizacijos operacijoje Kroatijoje, vėliau tarnavo NATO IFOR („Operation Joint Endeavour“) vykdomoje operacijoje Šiaurės Europos šalių ir Lenkijos brigados Danijos karinių pajėgų bataliono sudėtyje Lietuvos taikos palaikymo būryje LITPLA-4. Žuvo per patruliavimą nuo prieštankinės minos skeveldrų netoli Maglajaus miestelio šiaurės Bosnijoje 1996 m. balandžio 17 d. Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas po mirties.

Danijos kariuomenės uniformos spalvų. Tokias šarvines neperšaunamas liemenes nešiojo Danijos kariuomenės taikos palaikymo pajėgų bataliono sudėtyje tarnavę Lietuvos kariai. Neperšaunama liemenė priklausė pirmajam žuvusiam tarptautinėje misijoje nepriklausomos Lietuvos kariui savanoriui kūrėjui vyresniajam leitenantui Normundui Valteriui (1972-1996). Vyr. ltn. N. Valteris dalyvavo Lietuvos taikos palaikymo būriuose LITPLA-1, LITPLA-2, LITPLA-3 Danijos bataliono sudėtyje Jungtinių tautų organizacijos operacijoje Kroatijoje, vėliau tarnavo NATO IFOR („Operation Joint Endeavour“) vykdomoje operacijoje Šiaurės Europos šalių ir Lenkijos brigados Danijos karinių pajėgų bataliono sudėtyje Lietuvos taikos palaikymo būryje LITPLA-4. Žuvo per patruliavimą nuo prieštankinės minos skeveldrų netoli Maglajaus miestelio šiaurės Bosnijoje 1996 m. balandžio 17 d. Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Liemenės paviršius slepiamųjų spalvų (kamufliažinis) – chaki, blankiai žalios bei juodos. Išorinėje pusėje įrašyta: N. VALTERIS. Ant kairiojo peties apsaugos – antsiuvas su įrašu: LIETUVA. Vidinėje pusėje: karūnos atvaizdas / HMAK / 1995 / MN ir kiti įrašai, bei naudojimosi liemene instrukcija.

Automobilis „Dodge Four“, pagamintas JAV, brolių  Dodžų gamykloje. Konstrukcija klasikinė: lonžeroninis rėmas, lingės, nedalomi tiltai, 4-5 vietų atviras, tik priekinį stiklą ir sulankstomą tentą turintis kėbulas.Ratai – mediniais stipinais, nuimamais ratlankiais ir 5.00-20 dydžio padangomis.  Sėdynės odinės, tentas brezentinis. Variklis – skysčiu aušinamas, 4 cilindrų, 3478 cm ² darbo tūrio. Sukimo momentas galiniams ratams buvo perduodamas trilaipsne pavarų dėže. Stabdžiai, su mechanine pavara, stabdė tik galinius ratus. Įdomi elektrinė sistema – vietoj atskiro starterio ir ganaratoriaus  dodžas turėjo dinastartą.  Užvedimo metu jis veikė kaip starteris, o varikliui ėmus veikti tapdavo generatoriumi ir tiekė srovę degimo ir apšvietimo sistemai. Be įprastų trijų pedalų ir pavarų jungimo svirties, yra dvi papildomos svietelės ant vairo. Viena jų reguliuodavo degimą, antra –mišinio riebumą. JAV šis modelis, dar vadintas „Old Betsy“ („Senoji Betsi“), išgarsėjo 1916 metais , kampanijos prieš Meksikos sukilėlius metu, kai amerikiečių kariai ir net pats kariuomenės vadas generolas Peršingas važinėjo šias automobiliais. Vėliau „Dodge Four“ automobiliai pateko į Prancūziją, kur buvo naudojami Pirmojo pasaulionio karo frontuose. Į Lietuvą šis automobilis atkeliavo 1920 metais. Keletą metų buvo naudojamas viename iš valstybės departamentų. 1926 metais varžytinėse už 2000 Lt šį automobilį įsigijo Kauno apskrities mokyklų inspektorius Jonas Dereškevičius, kuriam automobilis buvo reikalingas tarnyboje, inspektuojant apskrities mokyklas. Vėliau gavęs pastovų darbą Kaune J. Dereškevičius nebesinaudojo automobiliu ir laikė jį garaže iki 1973 metų. Kauno Senųjų automobilių klubo nariai prikėlė šį „veteraną“ antram gyvenimui. 1973 m. rudenį dodžas dalyvavo pirmajame Lietuvos senovinių automobilių sąskrydyje Kaune.

Kepurė, konfederatės tipo, korpusas juodos spalvos vilnonio audinio, viršus keturkampis, juodos odos. Kampuose pritvirtintos dekoratyvinės metalinės detalės – stilizuotos liūto galvos. Prie trijų priekinių dekoratyvinių detalių prikabinti dirželiai iš metalinių grandelių. Apačioje kepurę juosia 6 cm pločio juodos spalvos odinė juosta, virš jos 4 cm pločio aukso spalvos galionas. kairiajame kepurės šone – baltos ir raudonos spalvos muaro kokarda su aukso spalvos metaliniu kryžiumi. Kepurės snapelis – odinid, dažytas juodai, kraštas apvestas 1 cm pločio metaline juosta.Virš snapelio pritvirtintas kepurės ženklas – žalvarinė plokštelė, kurioje pavaizduotas Vytis, stilizuotų saulės spindulių fone. Kepurės šonuose – odiniai dirželiai, padengti žalvarinėmis plokštelėmis. Atskirai nuo kepurės yra odinė vidinėdalis, ant kurios matomas apvalus antspaudas su užrašu „LIMOGES“. 17-asis ulonų pulkas buvo pradėtas formuoti grafo Mykolo Tiškevičiaus iniciatyva ir lėšomis 1812 m. liepos 5 d. Vyrai į šį pulką rinkosi į šaukimo punktus, esančius Biržuose, Raseiniuose, Telšiuose, Panevėžyje. Pulko štabas buvo Kupiškyje. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I paskyrė grafą M. Tiškevičių pulko vadu ir suteikė jam pulkininko laipsnį. Šis pulkas 1812 m. pabaigoje kartu su kitais lietuviškaisiais daliniais dengė prancūzų kariuomenės atsitraukimą ir įėjo į X-ojo Didžiosios armijos korpuso sudėtį. 1812 m. gruodį 17-asis ulonų pulkas kaudamasis traukėsi per Tauragę į Karaliaučių. 1813 m. sausio 19 d. pulką sudarė 829 ulonai. Vasario 4 d. kovėsi prie Brandenburgo, vasario 11 d. kartu su 19-uoju lietuviškuoju ulonų pulku kovėsi prie Zirke (Sierakavo). Čia į nelaisvę pateko brigados generolas, kunigaikštis  Romualdas Giedraitis, kurio žinioje buvo abu ulonų pulkai. Po šio mūšio abu pulkai įtraukti į prancūzų generolo Žeraro (E. M. Gerard) diviziją, priklausančią XIII korpusui. Kovėsi prie Bremeno, Hamburgo, Liubeko. Kovos kelią baigė Danijoje 1814 m. Po imperatoriaus Napoleono abdikacijos, pulkui buvo leista su ginklais ir vėliavom grįžti į Tėvynę.

Portretas – „Emilija Pliaterytė“ . Kūrinio autorius I. Rudolfas.
Kūrinyje vaizduojama grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė.  Emilija buvo lenkų kariuomenės kapitonė, kartais vadinama lietuviškąja Žana d'Ark. Emilija Pliaterytė 1831 m. kovo 29 d. su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų. Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje ir ją sumušė. Vėliau Emilija su kitais daliniais užėmė Zarasus. Po pralaimėjimų sukilėlė prisijungė prie kitų būrių. Kai sukilėlių kariuomenė buvo perorganizuota,  Emiliją paskyrė į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką. Jai generolas P. Chlapovskis suteikė kapitono laipsnį. Sukilėliams pareiškus norą atsitraukti Emilija nesutiko ir dar su keliais bendražygiais bandė tęsti kovą už tėvynę. Keliaujant pro Užnemunę į Varšuvą didvyrę apleido jėgos.  1831 m. gruodžio 23 d. grafaitė Emilija Pliaterytė pabaigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią. Buvo slapta palaidota svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse. Jos vaikystės dienų svajonė „numirti už Tėvynę“ išsipildė.

Koplytstulpis, ąžuolinis, keturbriauniu stulpu ir stilizuota koplytėle, kurioje anksčiau buvo šventųjų skulptūrėlės, dabar neišlikę. Koplytstulpis mediniu stogeliu, kurį su stulpu jungia keturios drožinėtos atramėlės. Atramėlėse išdrožinėta data „1863“. Stogelio viršuje pritvirtintas metalinis kryžius-saulutė. Tokių medinių koplytstulpių bei kryžių atsiradimas siejamas su 1831 ir 1863 metų sukilimų numalšinimais bei egzekucijomis. Koplytstulpiai buvo statomi pavieniui ir grupėmis pakelėse, prie sodybų, miestelių aikštėse. Šis koplytstulpis Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojamas nuo XX a. 3 dešimtmečio.

Uniforma sudaryta iš kepurės, švarko ir kelnių. Uniforma - pilkai melsvos spalvos vilnonio audinio, būdingo  Prancūzijos kariuomenės uniformoms, tačiau pasiuvimas skiriasi.  Kepurė ir švarkas – angliško modelio, kelnės galifė, su 2-3 cm pločio žalios spalvos lampasais. Kepurės, apykaklės, rankogalių ir antpečių įsiuvai – žalios spalvso vilnonio audinio. Laipsniai buvo žymimi pagal prancūzišką sistemą, pavyzdžiui, poručikas – trys aukso spalvos 0,5 cm pločio juostelės. Karininkams ant kepurių buvo numatytas aukso spalvos, kareiviams – žalios spalvos dirželis.tačiau uniforma buvo pakeista, vietoj laipsnio ženklų ant rankovių, buvo įvesti trikampiai ant apykaklių. Tiek karininkams, tiek kareiviams jie buvo žali. Karininkų trikampiai buvo apvesti aukso spalvos brokatine juostele, kareivių  – sidabro spalvos. Karininkų laipsniai buvo žymimi aukso spalvos žvaigždutėmis. Ši uniforma buvo panaši į 1920 metų pradžioje įvestąją Lietuvoje, buvo eksponuojama Karo muziejuje ir minima senosiose inventorinėse knygose. Įdomi detalė: šios uniformos kelnių vidinėje pusėje prisiūta gamintojo etiketė „WILLIAM C. ROWLAND, UNIFORMS, PHILADELPHIA“., taigi galime pasakyti, kad uniforma pasiūta Jungtinėse Ametikos Valstijose, Filadelfijoje.  Etiketėje nurodyta data nesutampa su bataliono gyvavimo laikotarpiu. Viena iš galimų versijų būtų tokia: Karo muziejui norint parodyti, kaip atrodė lietuvių kariniai daliniai Rusijoje, buvo surasta panaši uniforma ir sukomplektuota kaip bataliono vado. karininkas P. Kazilionis-Linkevičius, net nusifotografavo vilkėdamas ją. Bataliono vadas iš raudonųjų nelaisvės į Lietuvą grįžo tik 1920 metais, taigi mažai tikėtina, kad originali uniforma galėjo išlikti geros būklės. Šios uniformos buvo gaminamos JAV firmose arba jų filialuose Europoje pagal projektą prancūzų kariuomenei ir jos remiamiems užseniečių daliniams. Tačiau, koks iš tikrųjų buvo šios uniformos kelias į Karo muziejų, pasakyti negalime.

Antsiuvas trikampio formos, susiūtas iš trijų spalvų (geltona, žalia, raudona) vilnonio audinio juostų. Priklausė Lietuvos kariuomenės savanoriui Vincui Uginčiui. 1918 m. pabaigoje į Lietuvą veržėsi Raudonoji armija, kuri grasino sunaikinti besikuriančią valstybę. Lietuvos kariuomenės formavimas buvo dar tik prasidėjęs. Į jauną kariuomenę įstoję savanoriai dėvėjo savo drabužius. Vienintelis skiriamasis ženklas žymėjęs, kad šie vyrai kovoja už tėvynę, buvo trispalvis trikampis antsiuvas, nešiojamas ant kairiosios rankovės. Antsiuvas buvo antspauduojamas pulko antspaudu, kad karį būtų galima atskirti nuo persirengusio šnipo. Karininkai, skirtingai nuo kareivių, ant kairiosios rankos ryšėjo tautinių spalvų raiščius su pulko antspaudu.

Pirmojo pasaulinio karo kovų aidas – eksponuojami daiktai, tarp kurių ir Rusijos kariuomenės 314-ojo Novooskolo pėstininkų pulko vado pulkininko Silvestro Žukausko (vėliau pirmojo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vado) Šv. Georgijaus kardas „Už drąsą“ paauksuota rankena. Tradicija, pasižymėjusius Rusijos kariuomenės karius apdovanoti šaltaisiais ginklais, gimė jau XVIII a. pirmajame ketvirtyje. XIX a. viduryje Rusijos kariuomenėje nusistovėjo tvarka apdovanojimo ginklus gaminti pagal konkretų kariuomenės modelį, o jų efesus paauksuoti. 1913 m. apdovanojimo ginklai susieti su Šv. Georgijaus ordinu ir įgijo pavadinimą „Georgijaus ginklai“. Šių ginklų skiriamaisiais bruožais buvo: 1) kryžmoje arba lankelyje esantis įrašas „За храбрость“ („Už drąsą“); 2) sumažinta Šv. Georgijaus IV laipsnio ordino kopija ant rankenos galvos; 3) laurų šakų ornamentas makšties žalvarinėse dalyse; 4) efese pavaizduota imperatoriaus, kuriam valdant savininkas gavo pirmąjį karininko laipsnį, monograma; 5) Georgijaus kutas.
1915 m. liepos 7–14 d. (naujuoju stiliumi liepos 20–27) plk. S. Žukausko vadovaujamas dalinys buvo įtrauktas į Šiaulių operaciją. Jos metu kovojo prieš Vokietijos pajėgas Vidurio Lietuvoje, siekiant apsaugoti Rusijos 5-osios armijos atsitraukimą. Už nuopelnus mūšių metu 1915 m. lapkričio 24 d. (n. st. gruodžio 7) S. Žukauskas buvo apdovanotas šiuo ginklu, kuris jam įteiktas 1916 m. vasario 19 d. (n. st. kovo 3). Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, S. Žukauskas įstojo į jos karines pajėgas, o Šv. Georgijaus kardą padovanojo Vytauto Didžiojo karo muziejui.

Kardą sudaro: nežymiai lenkta, prie smaigalio abipusiai aštri geležtė su dviem siaurais grioveliais abiejose pusėse ir efesas su kryžma, pereinančia į apsauginį lankelį. Geležtės paviršius nikeliuotas, o efeso – auksuotas. Kairėje geležtės pusėje, arčiau efeso – dekoro kompozicijoje įrėmintas dvigalvis Rusijos erelis, o prie gardos gamintojo įrašas: P. D. / LÜNESCHLOSS / SOLINGEN. Dešinėje geležtės pusėje, ties viduriu graviruotas įrašas: „Офицеры и классные чины 314 пех. Новооскольскаго полка / дорогому и любимому отцу – командиру герою Шавель-Соллы 7–14 Iюля 1915 г“. Toje pačioje geležtės pusėje: arčiau efeso – dekoro kompozicija įrėminta imperatoriaus Nikolajaus II monograma; prie kryžmos – gamintojo emblema: ant pusmėnulio sėdintis nuogas žmogus dešine ranka laikantis strėlę. Efesas paauksuotas, lauro šakelių pavidalo ornamentais dekoruotomis dalimis, su graviruotu įrašu „За храбрость“ abiejose kryžmos pusėse. Dešinėje jo pusėje įspausti žymenys ir numeris: rankenos galvoje – ВД; rankenoje, prie gardos – ...56, ВД. Kairėje efeso pusėje, lankelyje, prie rankenos galvos įspausta ВД. Rankenos gale – Nikolajaus II monograma ir Šv. Georgijaus ordino kopija. Makštis plieninė, nikeliuota, auksuotais apkaustais ir dviem pakabinimui skirtasi žiedais. Visi apkaustai puošti lauro šakelių pavidalo ornamentais. Viršutiniame ir apatiniame makšties apkaustuose (kairėje jos pusėje) kartojasi įspausti žymenys ir Nr. ВД, ...56. Kardą Vytauto Didžiojo karo muziejui padovanojo jo savininkas gen. Silvestras Žukauskas.

Kalibras – 76 mm. Plieninis šrapnelio sviedinio indas ir žalvarinė sviedinio tūta.
Tai artilerijos sviedinys, kuris simbolizuoja Lietuvos kariuomenės artilerijos pradžią. 1919 m. kovo 27 d. prasidėjo Panevėžio apsaugos dalinio operacija prieš bolševikus. Kovo 28 d. priešai atsitraukė ir įsitvirtino Deltuvoje. Lietuvos kariuomenės 1-osios baterijos būrys užėmė poziciją ties Mielašiūnų kaimu ir apšaudė Deltuvos miestelį. Patrankos iššautas pirmasis sviedinys pataikė į kleboniją, kur buvo įsikūręs bolševikų dalinio štabas. Šrapnelio indas įstrigo į pastato sieną, bet nesprogo. Tai buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos kovos krikštas. Lietuviams užėmus miestelį, klebonas atidavė nesprogusį šrapnelio sviedinio indą. Kariai jį nukenksmino ir po kurio laiko perdavė Karo muziejui. Ant plieninio šrapnelio sviedinio indo buvo pritvirtinta žalvarinė lentelė su įrašu. Šrapnelio indas buvo įdėtas į „Schneider“ firmos pagamintą sviedinio tūtą, kuri pagaminta 1915 m. Kaip parodė tolimesnės kovos, Lietuvos kariuomenės artilerija suvaidino svarbų vaidmenį mūšio lauke remdama pėstininkų veiksmus.

Plieninis šrapnelio sviedinio indas su žalvarine lentele, kurioje yra išgraviruotas įrašas: „PIRMOJO LIETUVOS ARTILERIJOS SVIEDINIO šrapnelės indas ir tutelė / kovo 28 d. 1919 metais patekusio į Deltuvos kleboniją kame rusų bolševikų štabo būta. Užėmus Deltuvą, jos klebonas šį indą grąžino išvaduotojams“. Indo dugne yra: Τ / 186 / ...ΠЗ ir kiti simboliai. Indui trūksta varinio žiedo. Sviedinio tūta pagaminta 1915 m. firmos „Schneider“. Tūtos dugne yra įrašai: SCHNEIDER / 1915 / 12 / B / 6 /7.