Šautuvas titnagine (Mikelio) spyna, europietiškas vamzdis, kalibras –  15,5 mm, Šiaurės Afrika, XIX a.
XVIII–XIX a. Alžyre ir Tunise buvo gaminami vadinamieji arabiški šautuvai. Tokie ginklai turėjo ilgus, plonus, paprastai negraižtvinius vamzdžius, iš kietos medienos pagamintus apsodus ir žuvies uodegos formos buožes. Jų vamzdžiai dažnai buvo importiniai, įvežami iš tokių Europos kraštų kaip Šiaurės Italija. Vietinė Viduržemio jūros regione paplitusios Mikelio (ispaniškosios) spynos atmaina turėjo gaiduką su labai ilgomis lūpomis ir  rankenėle viršuje, kurios prireikdavo titnagui užspausti ir gaidukui atlaužti šaudant. Spynos plokštės išorėje buvo pritaisyta gaiduką veikianti spyruoklė ir saugiklis. Ovalo formos nuleistukas neturėdavo apsauginio lankelio. Tokie šautuvai dažnais atvejais turėdavo puošnius apkaustus, metalo, kaulo, pusiau brangių akmenų inkrustacijomis dekoruotus apsodus ir buožės. 
Ginklo vamzdis lygus, aštuonbriaunis, su taikikliu drūtgalyje, be kryptuko, kuris yra nulūžęs. Ginklas su Mikelio spyna, kurios gaidukas nusileidžia veikiamas išorinėje plokštės pusėje pritvirtintos spyruoklės. Ginklo nuleistukas sudėtinio ovalo formos. Spynos dalys, šalia drūtgalio esantis spynos viršaus apkaustas, tikiklio dalių viršutinė pusė yra auksuoti ir ornamentuoti cheminio ėsdinimo, graviravimo ir kalimo būdu suformuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais. Spynos saugiklis papildomai puoštas pusiau brangiu, rožinės spalvos akmeniu. Drūtgalyje yra suformuota iškilimų ir griovelių sudaroma auksuota juostelė. Ginklo vamzdis pritvirtintas prie apsodo mažesniu priekiniu ir šešiais didesniais apkaustais. Spyna pritvirtinta prie apsodo varžtais, kurių galvutės dekoruotos augaliniais ornamentais. Priekinis mažasis apkaustas žalvarinis, su grioveliais priekyje ir gale. Šeši apkaustai bronziniai/žalvariniai dekoruoti kalimo ir graviravimo būdu suformuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais. Jų dekoro kompozicijų centre, abiejose pusėse yra pavaizduotas gėlės žiedas. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš tamsios spalvos medienos, lakuoti. Apsodo paviršiuje tarp šešių apkaustų yra bronzinės/žalvarinės dailiai pjaustytos ir graviruotos inkrustacijos su apskritimų formos rožinės spalvos pusiau brangiais akmenimis. Kiekvienoje iš kompozicijų yra po akmenį jos galuose (vieno trūksta). Apsodas ties spyna ir buožė taip pat puošti dailiai pjaustytomis ir graviruotomis bronzinėmis/žalvarinėmis inkrustacijomis į kurias yra įkomponuoti pusiau brangūs apskritimo, lašo ir kitokių formų didesni ir mažesni rožiniai akmenys. Buožės apkaustas žalvarinis, dekoruotas graviravimo būdu suformuotais augaliniais ornamentais ir inkrustuotas apskritais pusiau brangiais rožinės spalvos akmenimis (vidinėje buožės pusėje vieno trūksta). Spynos apačioje, buožės apkausto viršutinėje ir apatinėje pusėje yra išgraviruoti įrašai arabų kalba. Trūksta grūstuvo. Apsode ir buožės kakliuke yra ginklo nešiojimo žiedam skirtos skylės. Ginklas su senu numeriu II 895, kuris prie nuleistuko pritvirtintas viela. Įrašas inventoriaus knygoje: perduotas iš rastų Žemės ūkio KOOP. „Sindikatas“ sandelyje Kaune 1940 VIII. 20.

XVI a. pabaigoje–XVII a. Europoje arkebuzomis buvo įprasta vadinti šautuvus trumpesniais vamzdžiais ir ratukinėmis spynomis. Šie ginklai skyrėsi buožių forma, priklausančia nuo krašto  kuriame juos pagamindavo pagal tradicijas. Buvo arkebuzų lenktomis, plokščiomis, prie pado vėduokliškai išplatėjusiomis prancūziškosiomis, itališkosiomis arba ispaniškosiomis buožėmis. XVII a. toliau buvo gaminamos ir naudojamos vokiškosios arkebuzos tiesiais, briaunuotais apsodais ir asimetrinėmis buožėmis, kairėje pusėje turinčiomis plačią, prie skruosto priglausti skirtą, plokštumą, dešinėje – ištraukiamo dangtelio dengiamą ertmę atsarginiams pirito gabalėliams. Vokiškosios arkebuzos buvo glaudžiamos prie skruosto norint geriau nusitaikyti. Atatrankos jėgai atlaikyti, tokius ginklus reikėdavo laikyti kuo tvirčiau, dešinės rankos pirštus išdėsčius jiems skirtuose nuleistuko apsauginio lankelio grioveliuose. Ratukinės arkebuzos vokiškosiomis buožėmis tapo medžioklei ir į taikinius šaudyti skirtais ginklais, naudotais iki pat XVIII a. vidurio. Tokios arkebuzos paplito vokiečių žemėse ir kaimyniniuose Vidurio Europos kraštuose.

Arkebuza skirta medžioklei ir pramoginiam šaudymui. Kalibras – 14,5 mm. Ginklo vamzdis briaunuotas (8 briaunų). 15 cm nuo ginklo drūtgalio suformuotas taikiklis, o laibgalyje – kryptukas (žalvarinis). Ginklo laibgalio viršutinė pusė puošta graviruotais ornamentais. Vamzdis pritvirtintas prie apsodo 3 ašinėmis jungtimis (vienos trūksta), o vamzdžio drūtgalyje esantis pratęsimas – vinute. Tarp drūtgalio ir taikiklio, vamzdžio viršaus plokštumoje suformuotas griovelis. Spyna su išorėje esančiu dailiai apipavidalintu ratuku, ilgą rankenėlę turinčiu gaiduku, kurio spyruoklė ir jos dalys išdailintos. Spynos plokštės galui suteiktas strėlės pavidalas. Nuleistuko apsauga suformuota laikymui trim pirštais bei turi dailintus galus prie tvirtinimo varžtų. Ginklas su mediniu grūstuvu, pasižyminčiu vamzdelio pavidalo plieniniu išplatėjimu gale ir vamzdelio pavidalo apkaustu ties viduriu. Apsodas ir buožė dailiai suformuotais grioveliais bei puošniomis kaulinėmis ir metalinėmis inkrustacijomis. Apsodas ties vamzdžiu su išilginiais grioveliais ir skersiniais grioveliais prie spynos. Buožės priekyje, kairėje pusėje, išpjautas spiralės pavidalo griovelis. Apsodo priekyje, ties laibgaliu – kaulinė inkrustacija su raižytais geometriniais ir augaliniais (žolės pavidalo) ornamentais. Buožės viršuje, priekinėje pusėje, ties spyna – po tris kaulines inkrustacijas. Dviejose didesnėse išraižytas geometriniu ornamentu aprėmintas žmogaus veidas. Mažesni ornamentai puošti geometriniais ornamentais. Šalia šių inkrustacijų, žemiau drūtgalio pratęsimo – kitos dvi apskritimo pavidalo inkrustacijos, puoštos geometriniais ornamentais. Kairėje ginklo pusėje, ties spynos tvirtinimo varžtais – augalų (gėlių) ir šalia esančių apskritimų pavidalo kaulinės ir metalinės inkrustacijos: du apskritimo formos dailiai raižyti žiedai, kurių centre – sukami spyną laikantys varžtai (vieno trūksta), gelsvo metalo (žalvaris / auksas?) stiebeliai, baltos spalvos lapeliai ir gilė (pagaminti iš neaiškios kilmės atspindinčios medžiagos), kai kurių stiebelių laikomos ir kitur kompozicijoje laisvai įkomponuotos mažos, dailiai raižytos apskritimo formos kaulinės inkrustacijos. Apsodo apačioje, ties spyna – kompozicija, kurią sudaro: 25 mm diametro apskritimo pavidalo kaulinė inkrustacija lotoso pavidalo raižinio apačioje ir brūkšniniais ornamentais viršuje bei aplink ją iš keturių pusių esančios mažesnių apskritimų pavidalo kaulinės inkrustacijos su raižiniais. Kairėje ginklo pusėje, buožės plokštumoje, ties viduriu – sudėtinės formos kaulinė inkrustacija puošta augaliniais ir geometriniais ornamentais su neraižytu ovalu viduje. Aplink šią inkrustaciją iš trijų pusių išdėstyta po dvi apskritimo formos raižiniais puoštas kaulines inkrustacijas. Buožės viršuje – dvi kaulinių inkrustacijų kompozicijos. Pirmąją sudaro: didesnis raižytas apskritimas per vidurį ir po du mažesnius raižytus apskritimus iš šonų. Antroji išlikusi tik iš dalies, sudaryta iš dviejų raižytų apskritimų. Trūksta pailgos inkrustacijos, kuri tęsiasi iki buožės galo. Ginklo buožė vokiškoji su plokštuma priglausti prie skruosto. Buožė su dangteliu uždengiama niša ginklo priežiūros ir šaudymo reikmenims laikyti. Ginklo buožės plokštumos apatinis fragmentas ir nišos dangtelis neoriginalūs, pagaminti VDKM restauracinėse dirbtuvėse tarp 2009 birželio 30 d.–2010 balandžio 8d. restauratoriaus Sauliaus Foko. Ginklas su senu inventoriniu numeriu II. 463 žalvarinėje plokštelėje buožės priekyje.

Pistoletai titnaginėmis spynomis buvo naudojami tiek kariuomenės, tiek civilių. Kaip ir ankstesni pistoletai ratukinėmis spynomis, jie papildydavo įprastą kavaleristų ginkluotę. Du raitelio pistoletai būdavo laikomi dėkluose esančiuose abejose balno priekinės dalies pusėse. Suartėjus su priešu, kavaleristai galėdavo iššauti iš abiejų pistoletų, o po to kautis šaltaisiais ginklais. Titnaginiais pistoletais buvo ginkluoti ir pėstininkų karininkai. Civiliai naudojo pistoletus savigynai ir dvikovose. Titnaginiai (vėliau ir kapsuliniai) dvikovų pistoletai sudarydavo poras, paprastai neturėdavo taikymosi priemonių, buvo parduodami dėkluose su jų aptarnavimo įrankių komplektais. Titnaginiai pistoletai turėdavo lygius vamzdžius, todėl jų efektyvaus šūvio nuotolis paprastai neviršydavo 10–20 m atstumo.

Kalibras – 17,5 mm. Ginklo vamzdis, spyna ir nuleistukas plieniniai. Vamzdžio drūtgalyje suformuoti du platūs ir du siauri grioveliai. Vamzdis fiksuotas prie apsodo per pratęsimą varžtu ir šešiomis ašelėmis. Laibgalyje – žalvariniai kryptukas ir apkaustas. Ginklo viršuje, vamzdžio fiksavimo apkauste – griovelis taikymuisi. Grūstuvo fiksavimo prie ginklo vamzdeliai žalvariniai, briaunuoti, grioveliais aprėmintais kraštais. Arčiau spynos esantis vamzdelis turi pratęsimą – apkaustą, kuriam suteikta strėlės formos dekoracija, besitęsianti link nuleistuko apsaugos. Nuleistuko apsauga žalvarinė, suformuota geometrinėmis figūromis ir konusais, pritvirtinta varžtu ginklo rankenoje. Ginklo rankenos apkaustas žalvarinis, gale turintis žalvarinį rombo pavidalo papuošimą. Rankenos šonuose apkaustas siaurėjančiais galais. Rankenos apkaustas abiejose pusėse puoštas keturiais (po du iš kiekvienos pusės) pusmėnulio pavidalo grioveliais. Kairėje ginklo pusėje – žalvarinė sudėtinės formos spynos tvirtinimo plokštelė. Skiltuvo spyruoklės kraštai dekoruoti. Spynos plokštelėje – skiltuvo spyruoklės gaubiamas žymuo, primenantis skaičius 7 I (?). Ginklo apsodas dekoruotas raižant, tamsios spalvos medienos, lakuotas. Vietoje titnago įspaustas medienos gabaliukas. Trūksta nuleistuko apkausto varžto. Ginklas su grūstuvu. Dešinėje ginklo buožės pusėje pritvirtinta žalvarinė plokštelė su senu inventoriniu numeriu II 420.

XIX a. pirmojoje pusėje išrasta ir paplitusi kapsulinė spyna atvėrė naujas galimybes visuotiniam graižtvinių šautuvų panaudojimui kare. Graižtviniai ginklai buvo naudojami ir anksčiau, tačiau sudėtinga gamyba, šaudymo spartą mažinęs lėtas užtaisymas ribojo platesnį jų panaudojimą kariniuose konfliktuose. Graižtvinius šautuvus kare parastai naudodavo tik ypatingai įgudę šauliai, nuo XVIII a. antrosios pusės jėgerių daliniai. Tokių šautuvų užtaisymas per laibgalį buvo sudėtingas, nes kulką reikėdavo nustumti per graižtvas visu vamzdžio kanalo ilgiu. Po smūgių grūstuvu švininė kulka prasiplėsdavo ir įsispausdavo į graižtvas – vamzdžio kanalo paviršiuje esančius išilginius griovelius. Šūvio metu graižtvų priversta suktis kulka sukdavosi aplink savo ašį ir išskridusi iš vamzdžio, todėl žymiai geriau įveikdavo oro pasipriešinimą. Ji nuskrisdavo žymiai toliau, išsaugodavo tiesesnę trajektoriją, mažiau nukrypdavo nuo taikymosi ašies. Vėliau pasirodė graižtvinių šautuvų naudojimą palengvinęs užtaisymas per drūtgalį ir geresnes balistines savybes turėjusios kūgio formos kulkos.  XIX a.  pirmojoje pusėje dalis stipriausių Europos valstybių suskubo apginkluoti savo kariuomenes graižtviniais šautuvais. Viena iš šaunamųjų ginklų tobulinimo srityje pirmaujančių šalių buvo Didžioji Britanija. Kariuomenės poreikius turėjo patenkinti šalies teritorijoje veikiančios ginklų gamybos įmonės, pavyzdžiui, Tauerio ir Enfildo gamyklos. Ginkluotuose konfliktuose ypač išryškėjo britų pėstininkų pranašumas. Ryškiausias naujais šautuvais ginkluotos Didžiosios Britanijos kariuomenės sėkmės pavyzdys buvo 1853–1856 m. Krymo karas. Mūšiuose ilgomis (kartais net 2 km siekiančiomis), plonomis linijomis išsirikiavusių britų pėstininkų ugnis padarydavo didelių nuostolių tuo metu daugiausiai titnaginius ir kapsulinius lygiavamzdžius šautuvus tebenaudojusiai Rusijos kariuomenei. Kapsulinio šautuvo greitošauda buvo 1,5 šūvio per minutę, o titnaginio – 1. Lygiavamzdžius ginklus efektyvaus šūvio nuotoliu graižtviniai lenkdavo net kelis kart.

Kalibras – 18,5 mm. Ginklo vamzdis stačiakampėmis graižtvomis. Vamzdžio laibgalyje suformuotas kryptukas, o arčiau drūtgalio – reguliuojamas taikiklis su skale, kurioje pasirenkamas atstumas nuo 100 iki 900 jardų (apytiksliai nuo 90 iki 820 metrų). Ginklas užtaisomas per laibgalį. Spyna su gaiduku, kurio paviršius dešinėje ginklo pusėje raštuotas. Priekinis apkaustas, nuleistuko apsauga, spynos tvirtinimo varžtų poveržlės, buožės pado apkaustas ir vamzdeliai grūstuvui laikyti žalvariniai. Ginklas su grūstuvu. Ginklo dešinėje pusėje – žymenys ir įrašai: spynos plokštelėje – karūna ir VR / 1853 / TOWER / karūna su strėle nukreipta žemyn; taikiklio pagrinde – karūna / B / 10 ir prastai išlikę įrašai. Ginklo viršuje, buožės žalvariniame apkauste – S. F. G. / D. S. / 13 / I. Ginklo kairėje pusėje: taikiklio pagrinde – 2 / karūna su žemyn nukreipta strėle; drūtgalyje – karūna / TP / rodyklė / karūna / B / 9 / karūna su strėle; apsode, tarp spynos tvirtinimo varžtų – G. EDGE. Ginklo apačioje, prie nuleistuko – karūna / 12. Grūstuvo paviršiuje: prie išplatėjimo – I. 13; žemiau – karūna / B / neįskaitomas simbolis. Prie ginklo apsodo, ties pirmuoju grūstuvo vamzdeliu, pritvirtinta viena, o nuleistuko apsaugos priekyje – kita diržo tvirtinimo kilpa. Per priekinį apkaustą išeinančioje fiksavimo dalyje – G.

Titnaginė spyna buvo tobulesnė už ankstesnes, dagtinę ir ratukinę, spynas. Pėstininkų ir kavalerijos ginkluotėje ji išplito XVII a. antrojoje pusėje ir dominavo iki XIX a. pirmosios pusės. Tokia spyna turėjo gaiduką su „lūpose“ užspaustu titnago gabalėliu ir skiltuvą, kurie kartu su jų veikimą įgalinančiomis spyruoklėmis būdavo pritvirtinti prie plokštės. Ankstyvosiose titnaginėse spynose skiltuvas ir parako lentynėlės dangtelis buvo dvi atskiros dalys, naujesnėse jos sudarė vieną dalį. Prieš šūvį šaulys turėdavo atlaužti gaiduką ir nuleisti ant parako lentynėlės skiltuvą. Nuspaudus nuleistuką, paleistas ir spyruoklės veikiamas gaidukas titnagu skeldavo į skiltuvą, kuris atverdavo lentynėlę kibirkštims, uždegdavusioms paraką. Titnaginių spynų gamyba buvo nesudėtinga. Naudoti tokias spynas buvo patogiau už dagtines ir ratukines. Iš titnaginių šautuvų buvo šaudoma maždaug dvigubai griečiau nei iš dagtinių šautuvų, sumažinant intervalą tarp dviejų šūvių iki 1 minutės. Pagrindiniu titnaginės spynos, kaip ir ankstesnių spynų, trūkumu buvo tai, kad lentynėlėje esantis parakas sudrėkdavo dėl drėgno oro arba kritulių, todėl kibirkštys jo nepadegdavo. XVII a. buvo pradėta naudoti, o XVIII a. Vakarų pasaulyje visuotinai paplito praktiškos konstrukcijos prancūziškoji skeliamoji titnaginė spyna. XVIII a. mažesnio svorio titnaginės muškietos (fuzėjos) tapo pagrindiniais pėstininkų ginklais. Titnaginiai šautuvai graižtviniais vamzdžiais (štuceriai) buvo naudojami daugiausiai medžioklei, o nuo XVIII a. antrosios pusės ir naujos pėstininkų rūšies – jėgerių. Šautuvai prancūziškosiomis skeliamosiomis spynomis turėjo ir charakteringas prancūziškąsias buožes, kurias be esminių pakitimų turi ir šiuolaikiniai šautuvai. Pagrindinę pėstininkų dalį sudariusių muškietininkų arba fuzilierių lygiavamzdžių šautuvų ugnis buvo netaikli, todėl didesniam psichologiniam efektui pasiekti buvo rikiuojamasi ilgomis linijomis ir šaudoma salvėmis. Esant geroms sąlygoms, fuzėjų ugnis buvo pavojinga jau per 200 m, tačiau tokiu atstumu ji buvo neveiksminga net tuomet, kai kuopos ar batalionai šaudydavo salvėmis. Lygiavamzdžiais šautuvais ginkluoti pėstininkai galėdavo pradėti efektyvų priešo apšaudymą prie jo priartėję mažesniu nei 100 m atstumu. Titnaginiai pėstininkų šautuvai buvo naudojami su tobulėjančios konstrukcijos durtuvais, kurie dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje galutinai išstūmė pėstininkų pikes. Ankstyvuosius į vamzdį įstatomus kamštinius durtuvus XVIII a. pradžioje pakeitė durtuvai su movomis, kurios leisdavo šaudyti šautuvu su užmautu durtuvu. Siekiant pagerinti pėstininkų ginkluotės kokybę, lengvesnį bei sklandesnį jos naudojimą ir taisymą, 1717 m. Prancūzijoje buvo išleistos taisyklės, kuriose buvo numatyti titnaginių pėstininkų šautuvų parametrai. Taisyklų apibrėžtą pavyzdį pradėta įvardinti modeliu (modelle). Taip atsirado pirmasis Prancūzijos kariuomenės pėstininkų šautuvų modelis, kuris buvo žymimas taisyklių išleidimo data – 1717. Tai buvo labai tikslinga naujovė, todėl 1720 m. prancūzų pavyzdžiu pasekė prūsai, o 1722 m. austrai. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje prancūzai pradėjo tvirtinti ginklų vamzdžius prie apsodų žalvariniais arba plieniniais žiedais (apkaustais), kurie palengvino ginklų gamybą, laikydavo apsodo kanale grūstuvą.   

1740/1750 m. modelis, kalibras – 19 mm. Ginklas lygiu vamzdžiu. Laibgalyje suformuotas kryptukas. Prie drūtgalio vamzdis aštuonbriaunis. Prancūziškas skeliamasis gaidukas su įspaustu titnagu, kuris apgaubtas oda. Apsodo priekinėje pusėje – plieninis apkaustas. Ginklas su grūstuvu. Keturi grūstuvo laikymui skirti vamzdeliai dekoruotais galais, kuriuose iškaltos juostelės. Spyną laikanti plokštelė S raidės formos. Ginklo dešinėje pusėje – žymenys ir įrašai: spynos lentynėlėje – lelija (Burbonų herbo elementas) / C, lelija, V / I. F. C su karūna; vamzdžio šone, ties skeltuvu – RF. Ginklo viršuje, ties drūtgaliu – I. F. C su karūna. Ginklo kairėje pusėje: vamzdyje, prie drūtgalio – lelija; apsode, ties nuleistuku – RF apskritime; buožės gale – 381(?), 1569. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos tąsą laikančių varžtų galvutėse – monogramos su karūnomis; buožėje – vienareikšmiškai neidentifikuojami simboliai / 255. Grūstuvo gale, ties išplatėjimu – S / C / 681. Dešinėje ginklo pusėje, buožėje pritvirtinta žalvarinė lentelė su senu inevntoriniu numeriu II 320.

Tvirtovinis kapsulinis graižtvinis šautuvas „Falis“, užtaisomas iš drūtgalio, kalibras – 22,6 mm, Belgija arba Prancūzija, XIX a. 4–5 dešimtmetis.
Nuo pat rankinių šaunamųjų ginklų panaudojimo pradžios dažniausiai buvo praktikuojamas ginklo užtaisymas per laibgalį. Tai buvo gana ilgas ir nepatogus procesas, ypač jei reikėdavo užtaisyti graižtvinius arba ilgus vamzdžius turinčius šautuvus. Per laibgalį ginklą buvo galima užtaisyti tik vertikalioje padėtyje, kad gravitacijos veikiamas užtaisas tinkamai pasiektų vamzdžio kanalo dugną. Dėl šios priežasties užtaisomas ginklas (jį pastačius) paprastai negalėdavo būti aukštesnis už šaulį. Priešingu atveju užtaisančiajam reikėtų papildomų priemonių ginklui naudoti. XIX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje buvo mėginama sukonstruoti iš drūtgalio užtaisomus šautuvus. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Prancūzijoje buvo išbandomas kapsulinis iš drūtgalio užtaisomas „Falis“ sistemos tvirtovinis šautuvas. Ginklas buvo graižtviniu vamzdžiu, turėjo pakeliamą drūtgalį su kamera parako užtaisui ir kulkai įdėti. Drūtgalis buvo atidaromas traukiant už ragelių (rankenėlės) į viršų. Spynos gale buvo svirtis, kurios pagalba drūtgalis buvo užrakinamas ir glaudžiai prispaudžiamas prie vamzdžio, o po šūvio atrakinamas užtaisymui. Ginklą buvo galima užtaisyti horizontalioje padėtyje. Ilgas vamzdis ir graižtvos turėjo užtikrinti taiklią ugnį dideliu atstumu. 1831 m. tokiais tvirtoviniais šautuvais apsiginklavo prancūzų kariuomenė. Ginklas buvo 22,6 mm kalibro, užtaisomas 8 g parako. 1839 m. tos pačios sistemos šautuvais apsiginklavo Rusija. Tai buvo pirmasis kapsulinis iš drūtgalio užtaisomas Rusijos kariuomenės šautuvas. Jo kalibras buvo 21,16 mm, bendras ilgis – 1811 mm, svoris – 10,9 kg. Taikymo nuotolis buvo daugiau nei 700 m, užtaisant apie 15 g parako, naudojant 57,5 g apvalią arba 73,2 g konišką kulką. Tokie šautuvai buvo gaminami pačioje Rusijoje, tačiau rusų ginkluotės istorikų teigimu, nepasiteisino dėl pernelyg didelio parako dujų kiekio išsiveržimo per drūtgalį šūvio metu; dėl nepakankamai pažangios gamybos nepavyko užtikrinti reikiamos šautuvo dalių pagaminimo kokybės. Tvirtoviniai šautuvai nusiųsti į Kaukazo korpusą buvo naudojami ir lauko mūšiuose. XIX a. penktojo dešimtmečio kautynėse prieš sukilusius Kaukazo kalniečius dalyvaudavo tvirtovinius šautuvus naudoję būriai ir komandos. Patobulintais, geriau veikiančiais „Falis“ sistemos tvirtoviniais šautuvas  apsiginklavo ir Belgijos kariuomenė.
Ginklas graižtviniu vamzdžiu, kurio laibgalyje yra kryptukas, o drūtgalyje taikiklis. Graižtvos banguotos (ovalo formos). Atviras taikiklis nustatomas dviem variantais – mažesniam ir didesniam atstumui. Reguliuojamas atlenkiant. Prie vamzdžio arčiau spynos yra žemyn atlenkiama kuoliuko pavidalo (į apačią smailėjanti) plieninė atrama. Spynos priekyje yra dangtelio dengiama kamera šoviniui ir parako užtaisui. Dangtelio viršuje, priekyje yra ragelių pavidalo rankenėlė spynai atidaryti, o gale dešinėje pusėje, uždegimo šerdis (vamzdelis) kapsulei. Spynos gale yra judinama svirtis, įspraudžiama tarp spynos galinės sienelės ir kameros, kurią glaudžiai prispaudžia prie vamzdžio. Gaidukas pritvirtintas prie spynos lentynėlės. Buožė pagaminta iš tamsios medienos, lakuota. Išorinėje ginklo pusėje yra įspausti įrašai ir žymenys: gaiduko varžte – I6, spynos plokštėje – L su karūna ovale (Lježo gamyklos žymuo?) / M / de ..., korpuse žemiau taikiklio – 1830, žymuo A... rombe, C rombe. Toje pačioje ginklo pusėje, buožėje įspausta monograma su karūna ir *. Ginklo viršuje yra įrašai ir žymenys: atramos žiede – L su karūna ovale, taikiklio plokštelėje – L ovale / I6, taikiklio pagrinde – 2, Spynos dangtelio viršuje – L su karūna ovale, nuo spynos besitęsiančiame buožės viršaus apkauste – 22 ir įvairūs simboliai per jį susuktuose varžtuose, šalia jų buožes paviršiuje yra įspausta *, buožės viršuje (medinėje dalyje) – 22, Buožės pado apkauste – L su karūna ovale. Vidinėje ginklo pusėje yra: vieno spynos tvirtinimo plokštelės varžto galvutėje – I6 / D, kito varžto galvutėje – I6 / D su žvaigždute, spynos plokštelės tvirtinimo paviršiuje tarp varžtų yra L ovale. Buožės paviršiuje šalia spynos tvirtinimo plokštelės yra monograma su karūna. Ginklo apačioje yra: užtaiso kameroje – 22 (matomas per stačiakampį išpjovimą korpuse), svirties plokštumoje ir varžte kartojasi 22, nuleistuko apsaugos tvirtinimo varžte, korpuso pratęsimo varžte ir buožės paviršiuje šalia jo kartojasi I6. Išorinėje ginklo pusėje, buožėje yra žalvarinė lentelė su Nr. II 354. Inventoriaus knygoje yra įrašas: Pirktas 1932 m. XII. 21 d. iš firmos Kahlert u Sohn.

XIX a. pradžioje Europoje, išmokus pritaikyti gerai detonuojantį gyvsidabrio fulminatą, išrastas naujas užtaiso uždegimo būdas. 1818 m. Didžiojoje Britanijoje išradus varines kapsules, buvo sukurta nauja šaunamojo ginklo spyna. Titnaginę spyną pakeitusios kapsulinės spynos konstrukcijai buvo būdingas atlaužiamas gaidukas plieniniu galu ir keičiamos kapsulės su degia medžiaga (gyvsidabrio fulminatu), dengiamas vamzdelis, įeinantis į vamzdžio kanalą. Prieš šūvį šaulys turėdavo uždėti kapsulę ant uždegimo vamzdelio galo. Paspaudus nuleistuką, gaidukas trenkdavo per kapsulę, kurioje esantis mišinys sprogdavo ir per vamzdelį uždegdavo ginklo vamzdyje esantį užtaisą. Kapsulinė spyna buvo tobulesnė už titnaginę, kurios veikimas kur kas labiau priklausė nuo oro sąlygų. Kapsulė dengė vamzdelį, todėl degi medžiaga ir jos sukeltas degimas buvo izoliuoti nuo aplinkos. Oro drėgmės, kritulių ir vėjo poveikis tokios spynos veikimui buvo minimalus arba jo apskritai nebuvo. Užtaisyti ginklą buvo galima greičiau ir sklandžiau, nes nereikėjo gaišti laiko pilant uždegimui skirtą paraką į lentynėlę, o tik užmauti naują kapsulę. Kapsulinės spynos gamyba buvo paprastesnė, nes ji neturėjo skiltuvo, jo spyruoklės ir parako lentynėlės. Ginklų kapsulinėmis spynomis trūkumu buvo kiek keblus kapsulių naudojimas mūšio metu, kuomet užtaisymo procesui galėjo trukdyti įvairūs aplinkos veiksniai. Vis dėlto trūkumus užgožę privalumai išryškėjo labai greitai, todėl seniau pagamintus titnaginius ginklus pradėta perdaryti į kapsulinius. Spartėjo ir visiškai naujų kapsulinių ginklų gamyba. Pirmiausiai kapsulinės spynos pritaikytos medžiokliniams ginklams ir dvikovų pistoletams, o vėliau ir kariuomenės ginkluotei. XIX a. trečiajame dešimtmetyje kapsulinė spyna paplito visoje Europoje, tačiau jos pritaikymą kariniams ginklams gerokai sulėtino prie titnaginio mechanizmo pratusių kariškių konservatyvumas. Vienas iš modernizuotų ginklų, kurio titnaginė spyna, pakeitus atitinkamas jos dalis, perdaryta į kapsulinei artimą variantą, buvo 1844 m. modelio Austrijos kavalerijos pistoletas su Augustino spyna. Jame vietoje kapsulės buvo naudojamas į uždegimo angą įstatomas varinis vamzdelis su degia medžiaga, uždaromas lentynėlėje dangteliu, turinčiu stūmoklį aštria apačia. Trenkdamas per stūmoklį gaidukas sutraiškydavo vamzdelį, kuriame esanti medžiaga detonuodavo. XIX a. penktajame ir šeštajame dešimtmetyje savo pistoletus modernizavo Prūsija, Didžioji Britanija ir Saksonija. Kapsulinė spyna suteikė seniems ginklams geresnes kovines savybes. Šio amžiaus viduryje gaminami naujų modelių pistoletai turėjo naujai suprojektuotas ir pagamintas kapsulines spynas. Siekiant pagerinti taiklumą ir padidinti efektyvaus šūvio nuotolį, pradėta gaminti pistoletus graižtviniais vamzdžiais.
Perdarytas iš titnaginio, kalibras – 17 mm. Ginklas lygiu vamzdžiu, kurio šonuose, prie drūtgalio, suformuotos plokštumos. Spyna perdaryta iš titnaginės pakeitus gaiduką ir parako lentynėlę, jos dangtelį pritaikius kapsulinei konstrukcijai. Priekinis ginklo apkaustas, nuleistuko apsauga, spynos tvirtinimo plokštelė ir rankenos apkaustas žalvariniai. Priekinis apkaustas su kryptuku. Dešinėje ginklo pusėje: spynos plokštėje – 854 (būdinga šios sistemos pistoletams); parako lentynėlės dangtelyje – simbolis primenantis 6; priekiniame apkauste – Z. Kairėje ginklo pusėje: priekiniame apkauste įspaustas dvigalvis erelis su skaičiumi 3; vamzdžio plokštumoje, ties drūtgaliu – 855, spynos tvirtinimo plokštelėje – dvigalvis erelis su skaičiumi 3 / Z. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos priekyje – dvigalvis erelis su skaičiumi 3 / Z; spynos apkauste – Z. Rankenos apkauste kartojasi dvigalvis erelis su skaičiumi 3 ir Z. Medinė dalis pagaminta iš šviesios ir tamsios medienos, lakuota. Pistoleto užtaisymui skirtą grūstuvą raiteliai nešiodavo atskirai. Ginklo dešinėje pusėje, rankenoje, pritvirtinta žalvarinė lentelė, kurioje įspaustas senas inventorinis numeris II 392. Prie nuleistuko apsaugos viela pritvirtintas žalvarinis diskelis su skaičiumi 82.

XIX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos kariuomenė apsiginklavo pertaisomais šautuvais „Lee-Metford MKI“ (nuo 1889 m.) ir „Lee-Metford MKII“ (nuo 1892 m.) su šliaužiamosiomis spynomis ir aštuonių bei dešimties šovinių nenuimamomis dėtuvėmis. Šio šautuvo spyną sukūrė Džeimsas Parisas Ly (James Paris Lee), o septynių graižtvų vamzdį ir dėtuvę Viljamas Elisas Metfordas (William Ellis Metford). Šoviniai į dėtuve būdavo sudedami po vieną. Po šūvio užtaisymas ir daužiklio užvedimas būdavo atliekamas keturiais taktais: 1) pasukus į viršų spynos rankenėlę, būdavo atrakinamas šovinio lizdas; 2) už rankenėlės traukiama spyna judėdavo atgal, pašalinant panaudoto šovinio tūtelę; 3) į priekį stumiama spyna įstumdavo į šovinio lizdą iš dėtuvės spyruoklės iškeltą naują šovinį, o daužiklis užsifiksuodavo kovinėje padėtyje; 4) rankenėlę vėl nuleidus žemyn, šovinio lizdas būdavo užrakinamas ir ginklas būdavo paruoštas naujam šūviui. Nuo 1892 m. šaudymui iš „Lee-Metford“ pradėti naudoti šoviniai su bedūmiu paraku, kuris (lyginant su ankstesniu dūminiu) buvo efektyvesnis, mažiau teršdavo vamzdžio kanalą ir nepaskleisdavo šaudymui trikdančių dūmų. Jau 1895 m. Didžiosios Britanijos kariuomenė pradėjo naudoti naujus šautuvus „Lee-Enfield“. Ginklo pavadinimas jungia konstruktoriaus pavardę ir vietovės, kurioje buvo išsidėsčiusi jo konstrukciją tobulinanti įmonė, pavadinimą: spynos mechanizmą sukūrė Džeimsas Ly, tobulinimo darbai buvo atliekami Karališkąjame lengvųjų ginklų fabrike Enfilde (Royal Small Arms Factory in Enfield). Pats šautuvas kilo iš „Lee-Metford“, todėl paveldėjo ir kai kuriuos svarbius jo konstrukcijos bruožus. Skirtumus sudarė tai, kad „Lee-Enfield“ vamzdis vietoje septynių turėjo penkias stačiakampes graižtvas ir kitokį taikiklį. Tokius šautuvus britų kariuomenė naudojo Pietų Afrikoje. Atlikus vėlesnius šio ginklo konstrukcijos tobulinimus, 1902 m. gruodžio mėnesį kariuomenė pradėta apginkluoti šautuvais „Lee-Enfield“ su santrumpa SMLE – Short Magazine Lee Enfield (trumpas, su dėtuve, Lee Enfield), kuris padėtas žymėti  Nr. 1 Mk I. Būtent šie ginklai ir jų modifikacijos buvo pagrindiniais britų kariuomenės šautuvais bemaž visą XX a. pirmąją pusę. „Lee-Enfield Nr. 1 Mk I“ buvo labai lengvai atpažįstamas, naują pėstininkų ginkluotės koncepciją atitinkantis šautuvas, turintis patrumpintą vamzdį. Ginklas atrodė neįprastai, ir išsiskyrė iš kitų šautuvų, kadangi jo apsodo galas buvo ties vamzdžio žiotimis. Šautuvo dėtuvė buvo užtaisoma dviem apkabom, po 5 šovinius kiekvienoje. Taikiklis buvo skirtas šaudyti atstumu iki 2000 jardų (1825 m). Šaudymui 1700–2800 jardų (apie 1560–2550 m) atstumu šautuvo vidinėje (kairėje) pusėje prie apsodo buvo pritvirtintas papildomas taikiklis su reguliuojamu dioptru (disku su anga, per kurią taikantis žiūrimą į kryptuką ir taikinį) bei kryptuku. 1907 m. pasirodęs „Lee-Enfield Mk III“ turėjo nuimamą dėtuvę, buvo užtaisomas iš apkabų, o virš dėtuvės turėjo užtaisymą palengvinančią bei paspartinančią arką, kuri nuo 1908 m. pradėta pritvirtinti ir prie kitų jos neturėjusių „Lee-Enfield“ šautuvų. Užtaisyti buvo galima ir po vieną šovinį. Atsirado įvairus žymėjimas skirtas ilgainiui modifikuotiems senesnės gamybos šautuvams (Mk I*, Mk I***, Mk II ir kt.). 1916 m. nusistovėjo labiausiai išplitusi SMLE šautuvų modifikacija „Lee-Enfield Mk III*“, kuris turėjo kiek pakitusią dėtuvę, plokščią gaiduką su grioveliais, kiek kitokį taikiklį ir neturėjo šoninio dioptrinio taikiklio. XX a. pirmojoje pusėje tai buvo vieni labiausiai pasaulyje paplitusių šautuvų. Pirmajame pasauliniame kare šiuos šautuvus naudojo britų ir jų kolonijų kariai. Šautuvai „Lee-Enfield“ buvo gaminami ir jais ginkluojamasi taip pat ir Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo šiais geromis balistinėmis savybėmis ir patogumu pasižyminčiais šautuvais vis dar buvo ginkluoti daugelio valstybių kariai. 1979–1989 m. Afganistano karo metu šautuvus „Lee-Enfield“ prieš SSRS pajėgas naudojo afganų kovotojai (Afganistane tokie britų šautuvai tebenaudojami ir mūsų laikais).

1907 m. modelis, kalibras – 7,71 mm. Dėtuvė dešimčiai šovinių, Nr. 4245. Dešinėje ginklo pusėje įspausta: spynos dėžutės pereinamoje detalėje (po spynos rankenėle) – karūna G.R / ENFIELD / 1916 / SHTLE / III*; spynos priekyje – raidė M. Spynos rankenėlės gale ir dešinėje uokso pusėje kartojasi numeris G4245. Kitoje uokso pusėje – karūna / karūna / GR / 95 / E ir žymuo su raide P. Saugiklio plokštumoje yra III (romėniškas skaičius). Kairėje ginklo pusėje, taikiklio apsaugoje – apverstas skaičius 2. Saugiklio plokštelės apatinėje pusėje – K / 8307. Priekinio apkausto apačioje – strėlė (žymuo) / karūna / X / N2. Apkausto priekinėje pusėje kartojasi numeris G4245. Ginklo apatiniame lovelyje, prie priekinio apkausto – 5 /.../ 42...5. Dešinėje ginklo pusėje, buožės varžte – skaičius 2. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš tamsios spalvos medienos, lakuoti. Ginklo dėtuvėje įspausta: priekinėje pusėje skaičius 3; apatinėje pusėje, gale – žymuo, kurį sudaro vienas ant kito sudėti skaičiai 2 ir 3. Vamzdis pragręžtas išorinėje pusėje prie taikiklio. Ginklas su senu inventoriniu numeriu II. 627 žalvarinėje plokštelėje buožės priekyje.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Prūsijos kariuomenė pirmoji Europoje buvo apginkluota graižtviniais iš drūtgalio užtaisomais šautuvais „Dreyse“. Šie ginklai šaudydavo popieriniais unitariniais šoviniais, sudarytais iš kulkos, parako ir kapsulės. Konstruktoriaus Johano Nikolauso fon Dreyzes (Johann Nikolaus von Dreyse) sukurtas novatoriškos konstrukcijos šautuvas tapo viena reikšmingiausių naujovių šaunamųjų ginklų istorijoje. Jis sėmėsi patirties dirbdamas šveicaro ginklininko Žano Samuelio Paulio (Jean Samuel Pauly) įmonėje. Dreyze sukurtas šautuvas turėjo vamzdelio pavidalo šliaužiamąją spyną su adata, kurios judėdavo į priekį ir atgal spynos dėžutėje. Nuspaudus nuleistuką, spynos mechanizmo veikiama ilga adata pramušdavo parako užtaisą ir suduodavo smūgį į kapsulę, po kurio įvykdavo parako užsidegimas. Prūsijos kariuomenė vertino naują ginklą ir stengėsi saugoti jo konstrukcijos duomenis paslaptyje, todėl iš pradžių dokumentuose įvardindavo jį „1841 m. modelio lengvuoju kapsuliniu šautuvu“ (leichtes Perkussionsgewehr Modell 1841) ir tik 1855 m. oficialiai pradėjo vadinti jį  „adatiniu 1841 m. modelio šautuvu“ (Zündnadelgewehr Modell 1841). Popierinio unitarinio šovinio ir šliaužiamosios spynos panaudojimas labai padidino šio ginklo greitošaudą. Adatinio šautuvo „Dreyse“ greitošauda lyginant su ankstesniais šautuvais padidėjo kelis kartus, siekdama 10–12 šūvių per minutę. Vienais pagrindinių šautuvo trūkumų buvo gana dažnai lūžtančios adatos ir šūvio metu iki galo nesudegusio šovinių tūtelių popieriaus likučiai, kurie teršdavo vamzdį, paspartindami jo susidėvėjimą. Tačiau šie ginklo trūkumai nenustelbė pagrindinių jo privalumų. Šautuvų „Dreyse“ pagalba 1866 m. kare Prūsijos kariuomenės pėstininkai pademonstravo savo pranašumą ir galiausiai įveikė austrus, ginkluotus tuo metu jau pasenusiais per laibgalį užtaisomais kapsuliniais šautuvais „Lorenz“. Ryškiausias prūsų adatinio šautuvo pranašumo pavyzdys 1866 m. liepos 3 d. Kionigreco (Königgrätz) mūšis. Šautuvus „Dreyse“ Prūsijos kariuomenė panaudojo ir 1870–1871 m. kare su Prancūzija, kurios kariuomenė jau buvo apginkluota naujais 1866 m. modelio šautuvais „Chassepot“. 

Adatinis pėstininkų šautuvas šliaužiamąja spyna. Kalibras – 15,43 mm, Nr. 3171. Kairėje ginklo pusėje, po taikikliu, vamzdžio plokštumoje įspausta 585, o kitoje – 3171 / karūna / FW. Toje pačioje uokso pusėje – erelis ir SPANDAU. Spynos gale – 171. Spynos galinėje pusėje – B 1 / 5 (apverstas) / 5. Dešinėje ginklo pusėje įspausta: spynos gale – monograma su karūna; uokse – 1857. 1855. (abi datos apverstos). Toje pačioje ginklo pusėje: uokse – trys monogramos su karūnomis; vamzdžio plokštumoje, po taikikliu – šešios monogramos su karūnomis. Spynos rankenėlėje – 71, o rankenėlės pagrinde – 67 / S. Priekinio apkausto apačioje – D su karūna (monograma); antro apkausto – C su karūna; trečio apkausto – D su karūna; nuleistuko – D su karūna. Prie nuleistuko įspausta monograma su karūna ir 71. Žalvarines dalis laikantys varžtai taip pat pažymėti skaičiumi 71. Buožės pado apkausto viršuje – monograma su karūna / 1. G. R. / 7. 160. Buožės apačioje įspausta N. Grūstuvo išplatėjusioje pusėje – D su karūna. Ginklas su tribriauniu adatiniu moviniu durtuvu. Durtuvo geležtės plokštumoje, prie movos – pusmėnulis / T. Kitoje geležtės pusėje – monograma su karūna. Ginklo kakliuke, vidinėje pusėje – 9.C.4 /8. Veržlės viršutinėje pusėje – monograma su karūna. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš šviesios spalvos medienos, lakuoti. Dešinėje ginklo pusėje, buožėje pritvirtinta žalvarinė plokštelė su senu inventoriniu numeriu II 370.

Tai pirmasis ginkluotėn priimtas pusiau automatinis (savaime užsitaisantis) šautuvas. Ginklą sukūrė Meksikos kariuomenės generolas Manuelis Mondragonas (Manuel Mondragón). Jis sukonstravo šautuvą, kuris šaudydavo pavieniais šūviais, tačiau po kiekvieno šūvio užsitaisydavo automatiškai. Darbą prie šio ginklo konstrukcijos Mondragonas pradėjo dar XIX a. pabaigoje, kuomet jį ir užpatentavo. Ginklo veikimas buvo pagrįstas parako dujų išvedimu iš vamzdžio kanalo. Vamzdį uždarydavo pasisukanti spyna su užrakinimo kumšteliais. Nuspaudus užtaisyto ginklo nuleistuką, spynos veikiamas daužiklis pataikydavo į šovinio kapsulę. Šūvio metu išsiskyrusios parako dujos per angą patekdavo į antrąjį vamzdį su stūmokliu, kuris atitraukdavo spyną atgal, o gale esanti spyruoklė grąžindavo ją į pradinę padėtį ir parengdavo ginklą naujam šūviui. Atitraukiant spyną, mechanizmas išmesdavo ir panaudoto šovinio tūtelę, o į šovinio lizdą įstatydavo kitą šovinį. Norint išauti tereikėdavo paspausti nuleistuką, prieš tai neatliekant jokių papildomų veiksmų. Kol dėtuvėje būdavo šovinių, ginklas užsitaisydavo savaime. Pripažįstama, kad Mondragono sukurtas šautuvas buvo didelė naujovė. Kai kuriuos jo mechanizmo bruožus paveldėjo vėliau sukurti pusiau automatiniai šautuvai. Ginklas buvo skirtas šaudyti 7x57 mm „Mauser“ šoviniais. Neturėdami galimybių tokio šautuvo masinei gamybai savo šalyje, meksikiečiai kreipėsi į šveicarų kompaniją SIG (Schweizerische Industrie Gesellschaft), kuri užsakymą priėmė. 1901 m. į Meksiką atgabenti pirmieji šveicarų pagaminti šautuvai. 1908 m. pusiau automatiniai šautuvai „Mondragon“ buvo oficialiai priskirti Meksikos kariuomenei, tačiau neapmokėjus viso užsakymo, į šalį buvo atplukdyta tik dalis Šveicarijoje pagamintų šautuvų. Vėliau pradėta šių ginklų masinė gamyba Meksikoje, kuri buvo tęsiama iki Antrojo pasaulinio karo. Meksikiečiams neperduoti, šveicarų pagaminti šautuvai 1915 m.  buvo parduoti Vokietijai. Netrukus paaiškėjo, kad pusiau automatinių šautuvų mechanizmai buvo nepakankamai atsparūs Vakarų fronto tranšėjinio karo purvui ir drėgmei, todėl ginklai nebuvo populiarūs vokiečių pėstininkų gretose. Jie tiko aviacijai ir iki aviacinių kulkosvaidžių paplitimo buvo naudojami lėktuvuose. Šautuvai „Mondragon“ turėjo 8, 10 ir 20 šovinių dėtuves, o Vokietijos ginkluotose pajėgose ir 30 (kai kuriais duomenimis ir 100) šovinių būgnus. Tarpukaryje šautuvai „Mondragon“ vis dar buvo pažangūs, todėl jais apsiginklavo Čilės, Peru, Brazilijos, Kinijos ir kai kurių kitų valstybių kariuomenės. Kitur buvo tęsiama gamyba pagal licenciją. Išlikę užuominų apie tai, kad nedideliu šių šautuvų kiekiu disponavo ir Lietuvos kariuomenė. Pusiau automatinių šautuvų paplitimą ribojo ne tik didesnis jautrumas drėgmei ir purvui. Pertaisomi šautuvai vis dar atitiko kariuomenių poreikius. Be to, didelį šaulio amunicijos komplektą, sudarytą iš 180–200 šovinių (daugiau nei 5 kg), buvo galima sunaudoti per keliolika minučių šaudant net iš pertaisomo šautuvo. Šaudant iš pusiau automatinių šautuvų kaip „Mondragon“, reikėjo dar didesnio amunicijos kiekio, o tai dėl tuometinių šovinių svorio ir dydžio, galiausiai, turėjo sukelti pernelyg didelių aprūpinimo ir gamybos sunkumų. 

1908 m. modelis, kalibras – 7 mm, dėtuvė 10 šovinių. Ginklo kairėje pusėje įspausta: uokse – 780; priekiniame apkauste – raidė A. Ginklo viršuje įspausta: spynoje – žymuo apskritime / U / 358 / R / A / 358 / žymuo apskritime; spynos gale – C. Durtuvo fiksavimo pagrinde, priekinio apkausto rankenėlėje, antrojo apkausto viršuje, dėtuvės dangtelyje, saugiklyje, prie nuleistuko apsaugos, ir galiniame diržo kilpos apkauste kartojasi žymuo apskritime ir širdelės pavidalo žymuo. Dėtuvės gale – 780. Buožės viršuje įspausta M su karūna. Buožės apkausto viršuje – R ir kitas apskritime esantis žymuo. Apsodas ir buožė pagaminti iš šviesios medienos, lakuoti. Vamzdis pragręžtas dešinėje ginklo pusėje, prie taikiklio. Ginklo dešinėje pusėje, buožėje, pritvirtinta žalvarinė plokštelė su senu inventoriniu numeriu II 623.

Snaiperių šautuvas ,,Mosin-Nagant“, 1891/1930 m. modelis, kalibras – 7,62 mm, dėtuvė 5 šoviniams, Nr. 4438821, SSRS, Iževskas, 1944 m. Su optiniu taikikliu PU.
Tarpukaryje, vykstant kariniam SSRS-Vokietijos bendradarbiavimui, sovietams buvo perduoti vokiškų optinių taikiklių pavyzdžiai. Atlikus bandymus sovietai nutarė, kad labiausiai tinkamas firmos „Zeiss“ pagamintas taikiklis, kuris tapo pavyzdžiu saviesiems taikikliams sukurti. 1931 m. Raudonosios armijos snaiperius pradėta apginkluoti jiems sukurtu, nauju šautuvo ,,Mosin-Nagant“ variantu. Ginklas turėjo įprastą ,,Mosin-Nagant“ sistemos šliaužiamosios spynos mechanizmą ir dėtuvę penkiems šoviniams. Nuo 1891/1930 m. modelio pėstininkų šautuvų jis skyrėsi, tuo kad turėjo optinį taikiklį, žemyn palenkta, o ne tiesią spynos rankenėlę ir kruopščiau apdirbtą vamzdžio kanalą. Iš pradžių snaiperių šautuvai buvo aprūpinami keturis kart didinančiais optiniais taikikliais PT ir PE, kurie buvo tvirtinami prie ginklo A. Smirnskio (А. Смирнский) konstrukcijos laikikliais. Nuo 1942 m. snaiperių šautuvams ,,Mosin-Nagant“ pradėtas montuoti pusiau automatiniams šautuvams SVT-40 skirtas optinis taikiklis PU. Tai buvo gana lengvai pagaminamas ir naudojamas optinis taikiklis, savo savybėmis nenusileidžiantis ankstesnėms taikymosi priemonėms. Jo privalumu buvo ir palyginti mažas svoris bei dydis. Taikiklis buvo tvirtinimas prie ginklo 1942 m. modelio D. Kočetovo (Д. Кочетов) laikikliu. 1891/1930 m. modelio šautuvai ,,Mosin-Nagant“ buvo gaminami dviem etapais: 1932–1940 m. Tūlos ginklų gamykloje, o 1942–1945 m. Iževsko ginklų gamykloje. 1942 m. šio snaiperių šautuvo gamyba atnaujinta, po to kai buvo atšauktas sprendimas perginkluoti Raudonosios armijos snaiperius pusiau automatiniais šautuvams SVT-40. Dėl daugumos karių prasto paruošimo ir sunkių fronto sąlygų nebuvo galima užtikrinti pusiau automatinių šautuvų sklandžiam veikimui reikalingos priežiūros. Pastaruosius šautuvus senas ir patikrintas ,,Mosin-Nagant“ pranoko ne tik priežiūros paprastumu ir patikimumu, bet ir kai kuriomis balistinėmis savybėmis, pavyzdžiui, didesne tiesaus šūvio distancija. Ginkluojant kariuomenę karo sąlygomis reikšmingą vaidmenį turėjo ir tai, kad ,,Mosin-Nagant“ snaiperių (kaip ir kitų šios sistemos) šautuvų gamyba kainavo mažiau ir buvo paprastesnė. Mėginant atpiginti 1891/1930 m. modelio snaiperių šautuvų ,,Mosin-Nagant“ gamybą, buvo pakeistas kai kurių dalių išbaigimas, o vietoje riešutmedžio pradėti gaminti beržiniai prastesnės kokybės apsodai. Raudonoji armija panaudojo šiuos snaiperių šautuvus ginkluotame konflikte su Japonija prie Chasano ežero (SSRS, Kinijos ir Korėjos pasienio ruože) ir Chalchin Golo upės Mongolijoje, taip pat Žiemos kare su Suomija ir 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusiame kare su Vokietija. Pastarojo karo metu snaiperių šautuvus ,,Mosin-Nagant“ su optiniais taikikliais PU vykusiai naudojo ne tik daugelis Raudonosios armijos snaiperių, kaip Vasilijus Zaicevas (Василий Зайцев) ir Roza Šanina (Роза Шанина), bet ir Vokietijos kariuomenės snaiperiai, kaip austras Jozefas Alerbergeris (Josef Allerberger), kuriems ilgą laiką trūko tinkamos ginkluotės. Pasibaigus karui 1891/1930 m. modelio snaiperių šautuvais buvo ginkluotos Varšuvos pakto, socialistinių Azijos ir kai kurių kitų valstybių kariuomenės.
Ginklo viršuje uokse yra: У apskritime / žymuo kurį sudaro kūjis ir pjautuvas vainike / du neįskaitomi žymenys /  1944 г. /  ВГ2745 / trys neįskaitomi žymenys. Išorinėje (dešinėje) spynos pusėje yra pakartotas apverstas Nr. ВГ2745. Ginklo viršuje, spynos galinėje dalyje yra Iževsko gamyklos žymuo - strėlė trikampyje. Vidinėje (kairėje) ginklo pusėje, uokse yra numeris 4438821. Toje pačioje pusėje, apsode, po optinio taikiklio laikikliu yra išpjaustytas įrašas rusų kalba – В БЕЗГОЛОСОВ. Ginklo apačioje dėtuvės priekinėje pusėje yra neįskaitomas žymuo ir strėlė trikampyje, dėtuvės dangtelyje kartojasi numeris ВГ2745. Prie nuleistuko apsaugos viela prisukta žalvarinė plokštelė kurioje yra įspausta АИМ / 7 / 234. Mechaninio taikiklio pagrinde ir abiejuose apkaustuose kartojasi strėlė trikampyje. Ginklo buožei trūksta apkausto. Optinis taikiklis su tamsiai rudos odos lęšių dangteliais. Optinio taikiklio vamzdelio viršuje yra žymuo kurį sudaro žvaigždutė, kūjis ir pjautuvas įterpti i penkiakampį rėmelį / 4438621. Vidinėje (kairėje) laikiklio pusėje yra 8 apskritime / strėlė trikampyje. Galimai priklausė snaiperiui V. Bezgolosovui. Senoje inventoriaus knygoje yra įrašas: akt. N48/1 Artil. Istor. Muziejaus Leningrade 1956 XII. 26.

Įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą, amerikiečiai jau turėjo 1911 m. modelio pusiau automatinius pistoletus „Colt“, tačiau jų kariuomenei neužteko. Nutarta trūkumą kompensuoti revolveriais, pritaikius juos šaudyti kariuomenės poreikius atitinkančiais pusiau automatinio pistoleto šoviniais. Suvienodinus kalibrą, atsirado vadinamasis 1917 m. modelio revolveris, kurio gamyba užsiėmė „Colt“ ir „Smith & Wesson“ kompanijos, kartu pagaminusios apie 300 000 revolverių. Ginklas buvo užtaisomas dvejomis apkabomis turinčiomis po tris šovinius. Būgnelis atsilenkdavo iš vidinės (kairės) ginklo rėmo pusės patraukus už fiksavimo rankenėlės, kuri atrakindavo ant būgno ašies esančią grūstuvo žvaigždutę. Paspaudus nuleistuką, gaidukas trenkdavo per daužiklį ir, pastarajam pataikius į šovinio kapsulę, įvykdavo šūvis. Tuo pačiu būgnelis pasisukdavo atsukdamas šūviui kitą šovinį. 1917 m. modelio revolveris – tai ginklas, turintis labai ilgą panaudojimo istoriją. 1917 m. modelio revolveriais buvo ginkluoti daugiausiai užnugario ir pagalbiniai JAV kariuomenės daliniai. Tam tikras revolverių kiekis iš JAV nugabentas į Didžiąją Britaniją. JAV sausumos pajėgų ir jūrų pėstininkų daliniai jais buvo ginkluoti Antrajame pasauliniame kare, taip pat Korėjos ir Vietnamo karuose. 1917 m. modelio revolveriai pateko ir į komercinę prekybą, todėl jais apsiginklavo policija, kitos tarnybos ir civiliai. 1937 m. Brazilijos kariuomenei buvo užsakyti 25 000 „Smith & Wesson“ pagamintų 1917 m. modelio revolverių.

Kalibras – 11,43 mm (.45), Nr. 33079, būgnelis 6 šoviniams. Ginklo kairėje (vidinėje) pusėje įspausta: vamzdyje – COLT ... 45; rėme prie gaiduko – M apskritime primenantis žymuo; rėme, po gaiduku - žirgo su strėlėmis atvaizdas („Colt“ žymuo). Vamzdžio apačioje, po centrine būgnelio ašimi – “UNITED STATES PROPERTY”. Ginklo rankenos apačioje, rėme – U.S. / ARMY / MODEL / 1917 / № / 33 / 079. Paviršius juodintas (oksiduotas). Trūksta centrinės būgnelio ašies veržlės. Ginklo vamzdis kairėje pusėje pragręžtas.