Ubelė, XIX a. II p.
Aprašė Regina Urbonienė
How many years would Stanisław Moniuszko have spent in Vilnius if it hadn't been for Alexandra, love of his life? Would have he stayed in Vilnius for a longer time? We can only make guesses. However, now the question "Why eighteen years of creative work and love in Vilnius?" is easy to answer.
The future composer came to Vilnius with his uncle Alexander in 1836 and stayed at the Müllers' in Vokiečių Street, where he met his hosts' daughter Alexandra. He was seventeen; she was sixteen. Stanisław's heart stayed in Vilnius when a year later he left for Berlin to study. He wrote his fiancée letters and returned to Vilnius every time he had a vacation. In 1840, Stanisław and Alexandra got married at the little Trinitarian Church of Antakalnis, Vilnius. It is in this city that the Moniuszkos were blessed with the birth of ten children and lived through the grief of losing three of them. Like Fryderyk Chopin, Stanisław Moniuszko represents Romanticism in Polish music. In Vilnius, the composer created works that made him famous: cantatas based on Lithuanian thematics, Milda and Nijoła, four Litanies of Ostra Brama, the particularly popular Śpiewnik domowy (Songbook For Home Use), Halka opera and many others.
Stanisław Moniuszko's creative legacy is an important part of the Polish, Belarusian and Lithuanian musical heritage as well as a unique phenomenon in the context of European Romantic music. Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum is happy to present this exhibition on the special occasion of the composer's 200th anniversary.
Curator of the exhibition Dr. Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė
Stanislavas Moniuška. Portretas.
Aleksandras Valickis, pirmasis kompozitoriaus biografas, rašė: „[St. Moniuška] buvo vidutinio, ir net mažesnio ūgio. Turėjo didelę galvą, aukštą, aiškią kaktą, su iškilimais, būdingais aukštesniam protui. Nosis – daili, kiek aštriai užsibaigianti, plaukai šviesūs, akys mėlynos ir išraiškingos. Vienas ryškiausių Moniuškos sielos bruožų buvo ypatingas nuoširdumas; niekada jo lūpos neištarė net ir mažiausio melo. Lig mirties išsaugojo tokį tikėjimą, kokį turėjo vaikystėje.“
Stanislavas Moniuška. Trys Budriai. Lietuviška baladė Adomo Mickevičiaus eilėmis.
„Dėl Tavęs noriu tapti jei ne turtingu, tai įžymiu“(Karaliaučius, 1839).
„Taip rašyti [...] jaunuolis turėjo pagrindo: sėkmė lydėjo pirmųjų kūrinių leidimus Berlyne,tarp jų ir baladės „Trys Budriai“ (1840, pirmas pusmetis). Baladės turinys atitiko ir autoriaus išgyvenamus jausmus prieš sutuoktuves, tam tikrõs savo gyvenimiškos pozicijos deklaravimą – ne turtai, tik meilė suteikia laimę: trys Budrio sūnūs, kariavę Algirdo, Kęstučio ir Skirgailos pulkuose, parsivežė ne sidabro ar gintaro, bet mylimas žmonas.“
Dr. Vida Bakutytė
Stanislavas Moniuška. Trys krakoviakai. Žodžiai Edmundo Vasilevskio.
Kompozitorius šiuos kūrinius dedikavo savo uošvei Marijai Miulerienei.
Viršelyje įrašyta dedikacija lenkų kalba: Maryi z Zakrzewskich Müllerowej.
Romantiškas jauno vyro, pakiliai žvelgiančio į tolį portretas, litografuotas Maksimiljano Fajanso (1827–1890), vaizduoja Vladislovą Sirokomlę (1823–1862, jo tikroji pavardė Liudvikas Kondratovičius). Portretas sukurtas pagal lenkų fotografijos tėvu tituluojamo varšuviečio fotografo ir numizmato Karolio Beyerio (1818–1877) darytą nuotrauką. Vladislovas Sirokomlė - poetas, kraštotyrininkas, literatūrine ir visuomenine veikla glaudžiai susijęs su Vilniaus kraštu. Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų mokykloje, dirbo Radvilų rūmų administracijoje ir, galėdamas naudotis turtinga dvaro biblioteka, savarankiškai mokėsi, lavinosi. 1844 m. išsinuomojęs prie Nemuno Zalučos dvarelį, atsidėjo literatūriniam darbui. Po to trejiems metams (1853–1856) apsigyveno Bareikiškėse. Dažnai atvykdavo į Vilnių, bendradarbiavo spaudoje („Athenaeum“, „Kurjer Wileński“), rašė apie Lietuvą, ypač Vilniaus karštą. Lietuvos istorijos, gamtos, tautosakos motyvų yra jo poemose „Urodzony Jan Dęboróg“ (1854), „Margier“ (1855), „Stare wrota“ (1855), realistiniuose pasakojamojo pobūdžio eilėraščiuose „Gawędy i rytmy ulotne“ (1853–1861, 6 t.). Išleido kraštotyros ir kelionių aprašymų knygų: „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (1857–1860, 2 t.), „Niemen od żródeł do ujścia“ (1861), kt. Dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos veikloje, dirbo kartu su archeologais kasinėjant pilkapius Kernavėje, prie Čiobiškio, Birštono ir kt. (duomenų paskelbti nespėjo, kai kas išliko rankraščiuose). Vilniaus senienų muziejui dovanojo dalį savo sukauptos paveikslų kolekcijos. Bendravo su Mikalojumi Akelaičiu, artimai pažinojo Kostą Kalinauską, Zigmantą Sierakauską, Valerijoną Vrublevskį. Buvo nuolatinėje policijos priežiūroje, daugelis jo eilėraščių plito nelegaliai. Į lietuvių kalbą Sirokomlės kūrinius pradėta versti XIX a. pabaigoje.
Aprašė Regina Urbonienė
Stanislavas Moniuška. Kaimiškos dainos. Dainų rinkinys Vladislavo Sirokomlės eilėmis.
Epidemijos metu netekęs trijų vaikų, 1853 m. poetas Liudvikas Kondratovičius-Sirokomlė atvyksta į Vilnių ir apsigyvena Vokiečių g. 3 (dabar 26). Vilniuje užsimezga glaudi draugystė su kompozitoriumi Stanislavu Moniuška, kuris vieną iš savo dainų dedikuoja poetui. „Piosnki Sielskie“ – pagal Sirokomlės tekstą parašytos dainos, pirmą kartą išleistos Vilniuje apie 1855 m.
Stanislavas Moniuška. Nemunui. ž. Adomo Mickevičiaus
Vilnius, [1859]
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Stanislavas Moniuška.
Daina iš Ketvirtojo namų dainyno Znasz-li ten kraj [Ar žinai šalį tą], žodžiai Johano Volfgango Gėtės.
Stanislavas Moniuška. Lirnik wioskowy [Kaimiškas dainynas], žodžiai Vladislavo Sirokomlės.
Rinkinyje - keturios dainos baltarusių poeto Vladislavo Sirokomlės eilėmis.
Kompozitorius rinkinį dedikavo savo tėvui Česlavui Moniuškai.
Priešlapyje užrašas: Czesławowi Moniuszce poświęca syn Stanisław [Česlavui Moniuškai dedikuoja sūnus Stanislavas]
„Meile ir muzika gyvenusio Moniuškos kūryboje meilės tema itin ryškiai atsiskleidė Vilniaus laikotarpiu.
Vokalinės meilės lyrikos kupinas didelės apimties Moniuškos dainų rinkinys „Namų dainynas“.
Daugelį jame esančių dainų muzikas aptardavo su Aleksandra, rinkdavo joms tekstus ir kartais
juos taisydavo, fiksuodavo gimstančias muzikines mintis skambindami fortepijonu“.
Dr. Vida Bakutytė
Stanislavas Moniuška. Ketvirtasis namų dainynas. Viena šio rinkinio daina - Zosia, ž. A. Mickevičiaus - dedikuota Stanislavo Moniuškos kolegos, bičiulio, dainininko Achilo Bonoldi žmonai Leokadijai Bonoldi.
Vilniuje 1833–1863 m. veikusi Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė buvo labai produktyvi. Joje litografuota įvairaus pobūdžio kūrinių: portretų, religinio turinio estampų, Vilniaus ir apylinkių peizažų, buvo spausdinamos knygos ir kt. Smulkaus, detalaus, tačiau kiek netikslių proporcijų piešinio architektūrinis peizažas su Vilniaus miesto rotuše – įdomus savo laikmečio istorijos atspindys. Kontrastingas apšvietimas, gilūs ilgi šešėliai kuria romantišką vakarėjančio miesto nuotaiką.
Aprašė Regina Urbonienė