Velinas (Patolas) – vienas iš trijų svarbiausių indoeuropiečių protautės dievų. Pirmiausia jo būta gyvulininkystės globėju; iš čia šie dievybės požymiai: ragai, uodega ir kanopos. Vėliau Velinas tapo požemio valdovu, tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Velino nesantaika su Perkūnu, išreiškianti tam tikrą socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių luomų, suka gamtos ratą. Po Lietuvos krikšto įvaizdis degradavo iki folklorinio personažo velniuko, pravardžiuojamo vokietuku, pinčiuku, kriaučiuku. Tačiau rytsykiais jis vėl atgauna senąjį įvaizdį, pasiversdamas ožiu. Dažniausiai velnias apsireiškia pelkėse, raistuose, – tai primena jo chtoniškąją prigimtį. Nuo Perkūno kulkų jis slepiasi po akmeniu, simboliškai išreiškiančiu ribą tarp pasaulio dalių. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Patrimpas – labai svarbi prūsų religijos dievybė, teikianti vaisingumą ir visokeriopą sėkmę. Pasak 1529 m. parašytos Simono Grunau kronikos, Patrimpas Rikojoto šventykloje buvo pavaizduotas kaip jaunuolis, pasipuošęs varpų vainiku. To paties meto „Sūduvių knygelėje“ Patrimpas – tekančių vandenų dievybė(L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Rūgutis (Raugų žemėpatis, Raugupatis, Ragutis) – raugo dvasia, alaus, linksmybių ir puotų dievybė. Jis įkvėpiąs gyvybę alaus salyklui ar užminkytai tešlai. Dievybės simbolinis atributas – duonkubilis, alaus gorčius; šventė – Alutinis (Koštuvės), senovėje tapatintos su rudens lygiadieniu. Pasak Jono Lasickio, pirmąjį alaus ar midaus, pasemto iš statinės, gurkšnį turi išgerti dievo garbei šeimos galva. Pasak legendų, Ragučio šventykla buvusi Vilniuje, senamiesčio teritorijoje, šalia Pilies gatvės. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Laumė – mitologinė moteriška būtybė, doros ir moralės normų sergėtoja, darbštumo įsikūnijimas. Tai pavakarių ir vandenų dievaitės, apdovanojančios neturtingų tėvų vaikus, baudžiančios už godumą ir palaidumą. Laumės įvaizdyje esama ir archajiškosios Deivės paukštės bruožų, pavyzdžiui, ji paliekanti paukštiškus pėdsakus. Simbolis – paukščio pėdelės, kultuvė. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Praamžius (Dievas, Andojas, Aukštėjas, Nunadievis, Okopirmas, Prakorimas, Sutvaras) – aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio sutvėrėjas, dorovės ir moralės, teisybės principų kūrėjas. Dievas – žynių kastos, genties vadų bei aukštuomenės globėjas. Kasdienio gyvenimo tėkmės jis neįtakoja, pavesdamas tai žemesnio rango dievams. Dievo vardu tik sutvirtinamos sutartys, ištariama priesaika. Sakmėse pasakojama, kad dabar jis pasaulį aplanko kaip žilas senelis, gerasis ganytojas, kad įsitikintų ar žmonės tebesilaiko jo duotų priesakų. Dievo ženklu gali būti žynių valdžios simbolis – krivulė. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Linksmenė - muzikos ir muzikantų globėja.

Perkūnas (Diviriksas, Dundulis) – griaustinio, žaibų ir audros dievas. Vienas iš svarbiausių dievų hierarchijoje, sietinoje su indoeuropiečių protautės visuomenine struktūra. Kovoje su požemio valdovu Velinu jis išlaisvina žemę iš žiemos sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą gamtoje. Tai pasakoja Naujųjų metų, prasidedančių pavasariu, mitas, žinomas visoms indoeuropietiškos kilties tautoms. Tautosakoje Perkūnas vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, važiuojantis dangumi ožiais pakinkytu vežimaičiu, ginkluotas kirviu ir žaibais. Jis – karių globėjas: dėl šios funkcijos ir kaimyninių tautų rašytiniuose šaltiniuose dažnai paminimas. Perkūno įtrenkti ąžuolas ar akmuo galėjo tapti dievybės pagerbimo šventviete. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Algis - dievų pasiuntinys lietuvių religijoje, paminėtas Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus“ (1580 m.). Vardo etimologija nėra visai aiški. Galimas dalykas, kad jis kilęs iš šventvietės pavadinimo „alkas“. Romantinėje XIX a. istoriografijoje aprašomas mitinis milžinas Alcis, mergelės išvaduotojas iš slibino nelaisvės. Jo įvaizdis galėjo tapti Vilniaus herbo prototipu: Alcio kelionėse, brendant per upes, jo žmona sėdėdavusi jam ant pečių. ( L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Žemėpatis (Žemininkas, Lauksargis) – lietuvių žemdirbystės dievas. Istoriografiniuose šaltiniuose jį pirmasis paminėjo Martynas Mažvydas, ragindamas „pamesti kaukų, žemėpačių, lauksargių garbinimą“. Jono Lasickis knygelėje „Apie žemaičių dievus“ (1580 m.) žemės dievus – žemėpačius pamini išsyk po Aukštėjo Visagalinčio. Pasak Mato Pretorijaus, kiekvienas ūkininkas turi savo Žemėpatį, globojantį ūkį ir namus. Žemėpačio garbei gruodžio mėnesį rengiama šventė, dėkojant už derlių. Kita tikėtina Žemėpačio pagerbimo šventė – pavasariniai sambariai. Taigi atrodo, kad Žemėpatis buvo ir žemės dievas, ir konkretaus dirbamo žemės plotelio globėjas. Žemėpačio žmona – Žemyna Žiedeklė. Dievybės simboliu galėjo būti šernas (tai mini romėnų istorikas P. K. Tacitas I a.) arba žemės ūkio padargai – arklas, žagrė, jaučių jungas. Mitinės Žemėpačio funkcijos po Lietuvos krikšto atiteko šv. Izidoriui Artojui. ( L. Klimka. Senovės dienai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003. )

Giltinė (Veliona) – mirties dievaitė. Tai balta neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu; jos pasirodymo pranašai - pelėda, svetimas šuo. Simbolinis atributas – kanklės, kurių muzika senovėje palydėdavo vėlę į anapusinį pasaulį. Giltinė nukerpanti likimo siūlą avikirpėmis žirklėmis. Epidemijų plitimą žmonės stabdydavo, į kaimą vedantį vieškelį pertiesdami rankšluosčiais, kuriuos moterys turėdavo suverpti ir išausti per vieną naktį. Dievaitės kultas baltuose nebuvo smarkiau išplėtotas, priešingai nei vėlių, kurioms ypač daug apeigų skiriama rudens ir žiemos šventėse. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Saulė – viena ankstyvųjų mitinių būtybių, tautosakoje įvardijama „motinėle“. Pasak sakmių, ją nukalė ir pakabino danguje dieviškasis kalvis. Dievybės pagerbimo šventės – vasaros ir žiemos saulėgrįžos. Per Kupoles ji pasirėdanti įvairiaspalviais kaspinais; tada ant kalnų jos garbei uždegamos stebulės. Į dangaus kalną ji pakylanti dvyniais žirgais Ašvieniais pakinkytu vežimu. Su Saulės teka ir laida yra siejama burtų ir užkalbėjimų galia. Latvių tikėjimuose Saulė sureikšminta žymiai daugiau. Iš archeologinių neolito laikmečio radinių su Saulės kultu siejami gintaro diskai, įgraižomis sudalyti ketvirčiais. Iš to laikmečio ir saulės ženklas – kryžius, įbrėžtas apskritime. Saulės simbolika labai dažna etnografinių daiktų puošyboje. Segmentinės ir aštuoniakampės žvaigždės, kryžių viršūnių „saulutės“ įprasmina metinį Saulės kelią, jį žyminčias pagrindines metų šventes. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)

Kovas (Karorius) – karo ir žirgų dievas. Minimas Chaurirari vardu Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“ (1582 m.). Pasak autoriaus, dievui būdavo aukojami stiprūs įvairių spalvų gaidžiai. Prašant taikos, jam melstasi užkrosnyje – atsisėdus ant balno. Kovo mėnesio pavadinimas taip pat gali būti siejamas su karo žygių pradžios laiku. Kovų su kryžiuočiais metu būta atvejų, kai po mūšio dievui paaukotas belaisvis riteris sudeginant su žirgu ir visa šarvuote. (L. Klimka. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.)