Kinijos menas

Kinijos meno ištakos – Neolito laikotarpis. Ankstyvoji dailė glaudžiai susijusi su mirusiųjų kultu. Nuo ~IV a., įsitvirtinus budizmui, iki pat XX a. dailės ir architektūros raidai didžiausią įtaką darė religija: statyti šventyklų kompleksai, kurtos budistinės skulptūros, sienų tapyba. Plėtota kaligrafija, tapyba ant popieriaus ir šilko. Klestėjo taikomoji dailė: įvairių formų ir aukšto techninio meistriškumo keramika (ypač porcelianas), tekstilė (ypač siuvinėjimas). XX a. tradicinis menas imtas derinti su V. Europos modernizmo tradicijomis, oficialiajame mene klestėjo socialistinio realizmo stilius. XX a. pab.–XXI a. pr. Kinijos dailėje ir architektūroje reiškiasi šiuolaikinio meno tendencijos, išlieka gyvybinga ir tradicinė dailė, tradicinės technikos ir žanrai įvairiai interpretuojamos šiuolaikinių menininkų. Kinijos menas iki XX a. skirstomas į periodus pagal valdžiusių dinastijų pavadinimus: Šangų dinastija (~1600–1045 m. pr. Kr.), Džou dinastija (1027–~250 m. pr. Kr.), Činų dinastija (221–206 m. pr. Kr.), Hanų dinastija (206 m. pr. Kr.–220 m. po Kr.), Dzinų dinastija (265–420), Sujų dinastija (581–618), Tangų dinastija (618–907), Sungų dinastija (960–1279), Juanų dinastija (1279–1386), Mingų dinastija (1368–1644), Čingų dinastija (1644–1911).

Source of the term description:

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 10, p. 94-100.