Teisininkas, publicistas, lietuviškos spaudos bendradarbis, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas.

1878–1886 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, buvo gimnazistų slaptos bibliotekos bibliotekininkas. 1875–1877 m. mokėsi Žeimelio (Pakruojo r.) ir Bauskės (Latvija) pr. mokyklose. 1878–1886 m. – Šiaulių gimnazijoje. Kurį laiką buvo gimnazijos slaptos bibliotekos bibliotekininkas. Gaudavo „Aušrą“ ir kitos lietuviškos spaudos bei ją platindavo.

Baigęs gimnaziją apie metus privačiai mokė vaikus ir sukaupė lėšų aukštojo mokslo studijoms. 1887–1894 m. studijavo Maskvos universitete. Dvejus metus mediciną, vėliau – teisę. Studijuodamas taip pat aktyviai dalyvavo slaptos lietuviškos studentų draugijos veikloje, buvo draugijos kasininkas. Pradėjus leisti „Varpą“ ir „Ūkininką“ 1890 m. tapo bendradarbiu, pasirašinėdamas Greitakojo slapyvardžiu. 1894 m. kartu su K. Griniumi ir M. Venclovu parengė ir išleido „Trumpą senovės lietuvių istoriją“.

1889 m. parvykęs iš universiteto atostogauti buv. Žeimelio vls. (Pakruojo r.) įkūrė slaptą draugiją lietuviškai spaudai skaityti ir platinti. Jai priklausė 7–8 vyrai. Savo tėviškėje Diržiuose padėjo įsteigti draugijos slaptą bibliotekėlę. Draugijos nariai kas mėnesį mokėdavo po 10 kapeikų „Varpui“, „Ūkininkui“, vėliau ir kitiems leidiniams įsigyti. Lietuviškos spaudos parsigabendavo ir iš Užnemunės, ten gaudavo iš J. Bulotos.

1890 m. kartu su studentu mediku Roku Šliūpu Rakandžiuose (Šiaulių r.) lietuviškai spaudai remti sukvietė Kauno gubernijos varpininkų suvažiavimą. Kitą vasarą panašus susirinkimas įvyko M. Čepo tėviškėje Diržiuose.

Baigęs universitetą įsidarbino Jelgavoje. Gyveno pas J. Jablonskį, kuris jį išlaikė skolon, vėliau parūpino darbą – dėstyti aritmetiką privačioje mokykloje. Jelgavos lietuvybės centre bendravo su Lozoraičiais, A. Kriščiukaičiu-Aišbe, M. Davainiu-Silvestraičiu, Mašiotais, V. Kudirka, kuris du kartus buvo atvažiavęs į Jelgavą.

1897 m. prieš išvykdamas į Sibirą, Naumiestyje apsilankė pas V. Kudirką. Nuo 1897 m. dirbo taikos teisėju Užbaikalėje – Barguzine, Stretenske. Lietuviškos spaudos jam parūpindavo L. Vaineikis ir atsiųsdavo per G. Landsbergį-Žemkalnį, tuo metu gyvenusį Maskvoje.

1900 m. prasidėjus L. Vaineikio ir kt. bylai, jo bute Stretenske (Rusija) padarė kratą. Buvo areštuotas kaip L. Vaineikio bendrininkas ir atleistas iš darbo. Apsigyveno Lietuvoje, buvo policijos prižiūrimas. Buvo tardytas dėl slapyvardžio Greitakojis, žinomo iš publikacijų „Varpe“, „Ūkininke“, įtartas dėl Griškabūdžio ir Diržių apylinkėse lipdytų atsišaukimų. Palaikė ryšius su Vileišiais, gyvenusiais Vilniuje, ir kitais lietuvybės žadintojais. Po dvejų metų – 1902 m. byla buvo nutraukta. Vėl išvyko į Sibirą ir įsidarbino teisme Čitoje, kur dirbo iki 1917 m. Į Lietuvą grįžo 1923 m., dirbo Lietuvos vyriausiajame tribunole. Išėjęs į pensiją parašė prisiminimus.