Pedagogė, dailininkė, tremtinė. Gimė 1907 m. Anykščiuose, mirė 1991 m. vasario 20 d. Vilniuje, palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Sesuo Jadvyga Lapinskaitė-Dirvianskienė – tautodailininkė.

1930–1936 m. mokėsi Kauno Aukštojoje meno mokykloje tapybos pas dailininkus P. Kalpoką ir A. Varną.

1935–1969 m. dirbo pedagoginį darbą Kauno, Vilniaus ir kitose vidurinėse mokyklose, Mokyklų mokslinio tyrimo institute. Po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremta į Sibirą.

M. Lapinskaitės-Bitlieriuvienės tapyba apibendrinta, filosofiška. Gamtos vaizdais ji išreiškė tyliausius žmogaus sielos judesius, portretai atspindi vidinį žmogaus taurumą.

Jos kūrybos paroda gimtinėje buvo surengta tik po mirties 1992 m. pirmojo Pasaulio anykštėnų suvažiavimo dienomis.

Nuo 1928 m. M. Lapinskaitė-Bitlieriuvienė domėjosi rašytojo ir filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno veikalais, su juo susirašinėjo, o 1937 m. susipažino asmeniškai pirmojoje lietuvių moterų dailininkių parodoje Kaune, kur buvo eksponuojami ir jos darbai. Aplankiusiam tą parodą Vydūnui patiko M. Lapinskaitės drobė „Anykščių piliakalnis“, kurią autorė jam ir padovanojo. Su Vydūnu M. Lapinskaitė-Bitlieriuvienė susirašinėjo 1935–1940 m., buvo keletą kartų su rašytoju susitikusi.

Vėliau M. Lapinskaitė-Bitlieriuvienė buvo Vydūno draugijos garbės narė. 1980 m. Maironio lietuvių literatūros muziejui ji padovanojo 20 originalių Vydūno jai rašytų laiškų.