Mokytojas. Gimė 1930 m. vasario 8 d. Rimkūnų k. (Pakruojo r.), mirė 1979 m. birželio 10 d., palaidotas gimtinėje.

1949 m. baigęs gimnaziją bei verčiamas gyvenimo aplinkybių, pradėjo dirbti Liesų mokykloje (Pakruojo r.) anglų kalbos mokytoju, tačiau po dviejų savaičių buvo perkeltas į Žeimelio vidurinę mokyklą (Pakruojo r.).

Mokytojaudamas Žeimelio vidurinėje mokykloje, 1957–1958 m. ėmė domėtis gimtojo krašto istorija.

1959 m. rudenį buvo paskirtas mokyklos kraštotyros būrelio vadovu ir įkūrė muziejų mokyklos patalpose. Į kraštotyrinį darbą mokėjo įtraukti ir mokinius.

1966 m. pradėjo apibendrinti surinktus kraštotyros duomenis – visa tai išdėstė 18 tomų, kurių bendra apimtis 4400 mašinraščio puslapių. Kraštotyrininką domino šių baltų tautų archeologija, istorija, etnografija, kalbotyra, mitologija, tautosaka.

Jis bene pirmasis iš lietuvių kraštotyrininkų taip plačiai tyrinėjęs žiemgalių etninę kultūrą.

J. Šliavas buvo priimtas į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugiją.

Aktyviai siekė išsaugoti, tinkamai įamžinti rajono istorinius, archeologinius paminklus.

Laikraštyje „Auksinė varpa“ skelbdavo paminklų niokojimo atvejus, piktindavosi valdžios abejingumu paveldo išsaugojimui.

1978 m. J. Šliavui buvo suteiktas LSSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas.