Teisininkas, vienas iš žymiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas. Gimė 1877 m. lapkričio 12 d. Raseinių apskrities Zopelskių kaime. Mokėsi Palangos progimnazijoje, kurioje buvo išugdytas didelis būrys garsių Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų, mokslo žmonių (net aštuoni žymūs Nepriklausomos Lietuvos ministrai, tarp jų ir keturi Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai), Mintaujoje, Taline, teisinį išsilavinimą įgijo Maskvoje. Metus laiko (1903–1904) pabuvęs Rusijos kariuomenėje, užsitarnavo karininko laipsnį. Vėliau dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju Panevėžyje, dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje, teisėjavo Mintaujoje. 1908 m. taisė sveikatą Šveicarijos kurortuose. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto pirmininkas Mintaujoje ir Oriole. Nuo 1918 metų – Lietuvos taikos teisėjas, vėliau – armijos teismo pirmininkas, jam buvo suteiktas atsargos teismo generolo leitenanto laipsnis. 1934–1935 metais XVI ir XVI Juozo Tūbelio vadovaujamose Vyriausybėse buvo krašto apsaugos ministras, prisidėjo prie karinių įstatymų rengimo, teisinių aktų sudarymo. 1935–1936 metais buvo Valstybės Tarybos narys. Vėliau dirbo advokatu. 1940 m. birželio mėnesį sovietų valdžia jį suėmė ir metus kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, XI forte. Paleistas apsigyveno savo ūkyje Kretingos apskrityje. Mirė 1952 m. lapkričio 22 d.