Rašytoja. Gimė 1872 m. birželio 15 d. Šiauliuose, mirė 1957 m. liepos 19 d. Kaune.

Sofijos Pšibiliauskienės sesuo.

Būdama 15 m. išvyko iš namų, mokėsi siuvėjos amato, dirbo siuvyklose Šiauliuose, Varšuvoje; čia išspausdino lenkų kalba parašytų eilėraščių, apsakymų, apysaką „Be vakaro“.

Nuo 1898 m. gyveno Sankt Peterburge, dirbo drabužių papuošalų dirbtuvėje, lenkų socialistų bibliotekoje, ištekėjo už V. Lastouskio.

Nuo 1903 m. gyevno Paragiuose, Rygoje, nuo 1908 m. – Vilniuje, nuo 1938 m. – Kaune.

M. Lastauskienė savo kūriniuose daugiausia nagrinėjo į miestą patekusio kaimiečio psichikos kaitą, beglobių vaikų žiaurumo, prostitucijos ir nusikaltimų socialines priežastis (apsakymai „Vanka“ 1911, „Paša“ 1912, apysaka „Auka“ 1907). Dar parašė romanus „Šviesuliai ir šešėliai“ (1925, išspausdino laikraštis „Klaipėdos žinios“), „Praeities šmėklos“ (parašyta po 1926), „Iki mirties“, apsakymų rinkinį „Upės dovana“ (1946).

Žymiausiame kūrinyjė – apysakoje „Šiaurės sostinėje“ (parašyta 1928–1930, išspausdintas 1955) – vaizduojamas Sankt Peterburgo darbininkų gyvenimas XX a. pradžioje.

Palyginti su sesrimi Sofija, kūrė sudėtingesnius, labiau intriguojančius siužetus, vartojo knyginius posakius.

Vaizdavo geriau pažįstamą miesto darbininkų, studentų gyvenimą. Kūryboje trūksta psichologinės motyvacijos, pasitaiko loginių prieštaravimų.

M. Lastauskienė laikoma feministinio judėjimo pradininke Lietuvoje – romane „Šviesuliai ir šešėliai“ pirmoji iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, profesijos siekiančios, išsilavinusios moters idealą, laisvos meilės idėją.