XVII amžiaus olandų dailininkas Dirkas van Baburenas kurį laiką gyveno ir dirbo Romoje ir kartu su tautiečiu dailininku Davidu de Hanu, kurio darbas eksponuojamas Raudonojoje muziejaus salėje, ištapė San Pietro in Montorio bažnyčios Pietos koplyčią. Apie 1620 metus jis sugrįžo į Utrechtą ir priklausė čia veikusiai garsiai karavadžistų grupei.

Paveikslas „Herakleitas ir Demokritas“ yra vienas charakteringiausių ir nuotaikingiausių olandų karavadžistų kūrybos pavyzdžių Lietuvos muziejų rinkiniuose. Jo ikonografija gana aiškiai liudija, kad prieš mus – du senovės graikų filosofai: Herakleitas ir Demokritas. Herakleitas Efesietis gyveno VI–V amžiuje prieš Kristų. Dėl savo mokymo apie visa ko tapsmą ir baigtį jis buvo pramintas Tamsiuoju ar „verkiančiuoju filosofu“. Šimtmečiu vėliau gyvenęs filosofas Demokritas Abderietis gyvenimo tikslu skelbė esant laimę, sielos ramybę, tad ilgainiui buvo pramintas „besijuokiančiu filosofu“. Realybėje šie filosofai niekada nebuvo susitikę, tačiau filosofinėje literatūroje ir mene jie buvo suvesti į „porą“ kaip charakteringi skirtingo požiūrio į pasaulį pavyzdžiai.

To meto olandų dailės kontekste D. van Baburenas šį siužetą traktuoja gana novatoriškai. Paveiksle aiškiai matomi nauji olandų tapybos bruožai, kuriuos į Utrechtą iš Romos 1620 m. parsivežė D. van Baburenas ir kiti ten studijavę olandų dailininkai. Jame akivaizdi garsiojo to meto italų dailės novatoriaus Michelangelo Merisi da Caravaggio ir jo mokinių kūrybos įtaka: ryškūs šviesos ir tamsos kontrastai, tikroviški, dažnai liaudiški personažai, nestokojantys realistiško konkretumo, stambios pusiau figūros pirmame plane, stipri formų plastika. Nepaisant temos istoriškumo, D. van Babureno nutapyti filosofai labiau primena dailininko amžininkus nei istorines asmenybes. Tą tikroviškumą ir drobėje įamžintų personažų artumą mums dailininkas dar labiau sustiprina pasitelkdamas meistriškai apgalvotą apšvietimą ir gestus. Panaudodamas nematomą šviesos šaltinį, jis filosofus tarsi išplėšia iš tamsaus fono ir priartina prie mūsų. Pasitelkęs gyvus, gal net kiek teatrališkus gestus, o Demokritą dar ir atsukdamas į žiūrovą, dailininkas tarsi kviečia ir mus įsijungti į diskusiją ir akivaizdžiai pasisako už optimistinį požiūrį į gyvenimą.

Herakleitas Efesietis (apie 544 pr. Kr. – apie 480 pr. Kr.). Jo filosofijos pagrindu dažniausiai laikomas priešybių sutapimas, dėl to jis vadinamas vienu pirmųjų dialektikų. Greičiausiai dėl minties glaustumo ir mįslingumo bei jo filosofijoje įžvelgiamo mokymo apie visa ko tapsmą ir baigtį buvo pramintas Tamsiuoju ar „verkiančiuoju filosofu“.
Demokritas Abderietis (apie 460 pr. Kr. – apie 370 pr. Kr.). Jis išplėtojo savo mokytojo Leukipo atomų mokslą, juslinį suvokimą skyrė nuo grynojo mąstymo. Individo gyvenimo tikslu Demokritas skelbė laimę, sielos ramybę, tad ilgainiui buvo pramintas „besijuokiančiu filosofu“.
Kaip nurodo gyvenimo datos, realybėje  šie filosofai nebuvo susitikę. Tačiau gan greitai filosofinėje literatūroje ir mene jie buvo suvesti į „porą“ kaip charakteringi skirtingo požiūrio į pasaulį pavyzdžiai. Jų atvaizdai gana dažnai sutinkami ir kontrastus mėgusiame baroko mene, ypač Nyderlandų dailėje. Šiuos du filosofus yra tapę ir Cornelis van Harlemas, ir Peteris Paulius Rubensas, ir D. van Babureno mokytojas Johannesas Moreelse.