Paveikslas nutapytas pagal Paolo Veronese drobę „Puota fariziejaus Simono namuose“, sukurtą Šv. Sebastijono vienuolyno refektoriumui Venecijoje (dabar Milano Breros pinakotekoje). Pasak Carlo Ridolfi, šį kūrinį Veronese nutapė apie 1570 m., nes 1573 m. minėjo jį teisindamasis prieš inkviziciją. Paveikslas nutapytas bendradarbiaujant su mokiniais (XX a. pradžioje šią drobę buvo bandoma sieti su Veronese jaunesniojo brolio Benedetto Caliari vardu).
Taikydamas linijinę perspektyvą, dailininkas sukūrė erdvios menės įspūdį: jos šonuose pavaizdavo du identiškus architektūros fragmentus su kolonomis ir balkonėliais, o viduryje – žemą sienelę su arkine anga centre. Puotos dalyviai vaizduojami susėdę prie valgiais apkrautų stalų, išdėstytų simetriškai dviem kampais. Jėzus, fariziejaus prašymu atvykęs į puotą, sėdi kairėje, stalo gale. Suklupusi prie jo kojų verkia nusidėjėlė – šv. Marija Magdalietė. Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į priešais jį sėdintį fariziejų, kuriam skirti Evangelijoje užrašyti žodžiai: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 44–47). Puotos dalyviai stebi sceną, gyvai ją aptarinėdami.
Kaip ir daugumos didžiojo formato Veronese kūrinių, paveikslo kompozicija sumanyta taip, kad drobėje vaizduojama erdvė vizualiai pratęstų natūralią patalpos, kuriai paveikslas skirtas, erdvę. Šiam įspūdžiui sustiprinti pirmajame plane (tariamoje tarpinėje erdvėje) iš nugaros nutapytas šuo, kuris pasistiebęs ant laiptelio ruošiasi įsėlinti į menę. Lietuvos dailės muziejuje saugoma drobė nuo Veronese originalo skiriasi ne tik daug mažesniu masteliu, bet ir abstraktesniu, sausesniu figūrų bei antraeilių kompozicijos detalių (pvz., ant stalo išdėstytų valgių) vaizdavimu, taip pat tamsoku „suodinu“ koloritu, būdingu XVII a. Venecijos tapybai, išgyvenusiai laikiną nuosmukį.

Aprašė Dalia Tarandaitė