Jonas Rustemas (1762–1835) – dailininkas, dailės pedagogas. Gimė Stambule armėno (ar turko) ir prancūzės šeimoje. Dailės mokėsi Varšuvoje pas Žaną Pjerą Norbleną ir Marčelo Bačarelio vadovaujamose karališkosiose tapybos dirbtuvėse. 1788–1790 m. buvo išvykęs į Vokietiją, grįžęs dirbo įvairiuose dvaruose. 1798 m. paskirtas Pranciškaus Smuglevičiaus padėjėju (adjunktu) Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje. Po Smuglevičiaus mirties perėmė vadovavimą katedrai, nuo 1811 m. – profesorius. Rūpinosi dailės dėstymo metodikos tobulinimu, universiteto dailės kolekcijos ir kitų mokymo priemonių kaupimu, studentų darbų parodų organizavimu. Tapė daugiausia portretus, bet yra sukūręs ir istorinių kompozicijų, buitinio žanro piešinių, spektaklių dekoracijų. 1832 m. uždarius universitetą, dažnai viešėjo Petro Puzino dvare Pūškose. Čia ir mirė, palaidotas Dūkšto dvaro koplyčioje.
Ypatingą vietą J. Rustemo kūryboje užima autoportretai. Dailininkas jų nutapė daug ir įvairių. Vienuose akcentavo savo profesinę veiklą, kituose – rytietišką kilmę. Pastarieji ekspresyvesni, neretai kiek autoironiški. Garsiausias iš jų – „Autoportretas su fesu“. Raudona rytietiška fesa, kurią, pasak amžininkų, dailininkas visada nešiojo, šiame portrete tampa ryškiu spalviniu akcentu, nukreipiančiu žvilgsnį į išraiškingą rytietiškų bruožų veidą.

Aprašė Dalia Tarandaitė