Dailininko Alfonso Dargio kūryba analizuoja dramatišką žmogaus likimą, jo santykius su gamta ir socialine aplinka. Pirmaisiais pokario metais menininką slėgė Lietuvoje paliktų namų ilgesys, o gimtinės motyvas suteikė kūrybai lyriškumo ir graudulio. Savo kompozicijose jis eksperimentavo , laisvai elgėsi su žmogaus figūra, kuri įgavo ypatingą reikšmę. Ji komiška, tragiška, liūdna, sudvigubinta. Menininko kūriniams būdingas modernumas bei deformacijos ir hiperbolizmo elementų buvimas. Siužetuose ir motyvuose taip pat gausu ir simbolinių ženklų, metaforiškų sugretinimų. Spalvų kontrastai aštrūs, tapybos gestas drąsus. Dailininkas transformavo ir stilizavo žmogaus galvą, akis ar nosis. Toks elgimasis su žmogaus veidu suteikė kūrybai ironijos bruožų. Kompozicijos fonas be faktūros ir tepimo pėdsakų, jose jungiami įvairūs motyvai bei siužetai, nuotaikų kaita laisva ir plati. Ši stambiaplanė kompozicija susideda iš dviejų dalių. Kūrinio apačioje vaizduojama didžiaakė mergaitė, o viršuje juoda karvė.

Aprašė Irena Dobrovolskaitė.