Paveiksle vaizduojamas šv. Valentino (m. 269) gyvenimo epizodas. Pasak legendos, imperatorius Klaudijus II, negalėdamas šv. Valentino atversti į stabmeldystę, įsakęs nuvesti jį į vieno patricijaus namus ir ten saugoti. Šv. Valentinas įėjo į patricijaus namus garsiai melsdamasis. Maldos žodžiais prasideda tekstas, įrašytas atverstoje knygoje, kurią šventasis laiko rankoje: „P. Jezu Christe któryś swiatlość na ten swiat przyniosł, i oswiecasz każdego na ten swiat przychodzącego, oświeć dom ten a wypąc z niego nieprzyacelskie ciemności, żeby cię poznali Boga prawego“ („Viešpatie Jėzau Kristau, kuris pasauliui atnešei šviesą ir apšvieti kiekvieną, kuris ateina į šį pasaulį, apšviesk šiuos namus ir išvaikyk iš jų priešo tamsybes, kad visi, kurie čia gyvena, pažintų Tave, tikrąjį Dievą“). Išgirdęs šventojo maldą, patricijus tarė: „Kadangi tu sakai, kad tavo Kristus yra tikroji šviesa, paprašyk, kad jis grąžintų akių šviesą mano aklai dukrai! Jeigu jis tai padarys, įvykdysiu visa, ką man liepsi“. Valentinas pasimeldė ir akloji mergaitė praregėjo, o patricijaus šeimos nariai ir tarnai priėmė krikščionių tikėjimą. Šiais žodžiais užbaigiamas tekstas atverstoje knygoje: „Za modlitwo swię: Walentego została oswiecona córka Asteryusza, a caly dom jego uwierzył w J. Chrystusa“ („Šv. Valentinui meldžiantis Asterijaus duktė praregėjo, o visi jo namiškiai įtikėjo Jėzų Kristų“). Išgydymo scena pavaizduota pastato su arkos pavidalo anga fone. Akloji mergaitė klūpo priešais šv. Valentiną, už jos stovi tėvai. Šventasis vilki kunigo drabužiais – balta kamža ant juodos sutanos, ant pečių – raudona stula. Kairėje rankoje jis laiko knygą, dešinę iškėlęs virš mergaitės galvos. Dešinėje, peizažo fone, pavaizduota šv. Valentino kankinystės scena (imperatoriaus Klaudijaus II įsakymu šv. Valentinas buvo nukirsdintas). Apačioje horizontalioje juostoje yra buvęs dar vienas užrašas, paaiškinantis paveikslo siužetą. Restauruojant atidengtas jo fragmentas: […] córko niewidząco którą uzdrowil […] ([…] aklą dukterį, kurią išgydė […]). Paveikslo kompozicija ir figūrų piešinys primityvokas, tačiau savaip išraiškingas. Erdvė suplokštinta, figūrų kontūrai aiškiai apibrėžti, nuspalvinti lokaliomis spalvomis. Daug dėmesio dailininkas skyrė aprangos detalėms – labai dekoratyviai pavaizdavo apykaklių raukinius, persišviečiančius kamžos nėrinius, lengvas plonų audinių draperijas. Puošni veikėjų apranga, šviesus ryškių spalvų koloritas kuria pakilią, šventišką nuotaiką.

Aprašė Dalia Tarandaitė