Ikonoje vaizduojami šventieji broliai kankiniai Floras ir Lauras, gyvenę II a. Ilirijoje (dab. Chorvatijos vakarinė dalis). Pasak legendos, tai buvo mūrininkai, kuriems valdovas pavedęs pastatyti pagonių šventyklą. Kristaus užtarimu išgydę statomos šventyklos žynio sūnų, jie atvertė į krikščionių tikėjimą daugybę žmonių, tarp jų ir patį žynį, o baigtą pastatą paskyrė Kristui. Tai sužinojęs valdovas liepęs Florą ir Laurą nužudyti.
Šventųjų kankinių Floro ir Lauro kultas plačiai paplito Rusijoje, ypač – Novgorode ir šalies šiaurinėje dalyje, kur jie buvo gerbiami kaip gydytojai ir arklių globėjai. Nuo XVI a. populiarios buvo ikonos, vaizduojančios šv. Florą ir Laurą, kurių globai šv. arkangelas Mykolas perduoda arklius.
Aptariamos ikonos kompozicija gerokai nutolusi nuo kanoninių šv. Floro ir Lauro atvaizdų. Broliai vaizduojami visu ūgiu, pasisukę vienas į kitą. Jų figūros statiškos, kompozicijos simetriją pabrėžia siauri rausvi pastatai, kurie tarsi įrėmina šventųjų figūras. Centre nutapyta balta cerkvė primena Floro ir Lauro pastatytą šventovę, rankose laikomos augalo šakelės – jiems suteiktą gydymo galią. Ikonos apatinėje dalyje, pirmajame plane, pavaizduota penkių arklių grupė, o viršuje centre – mažytė arkangelo Mykolo, pavedančio šventųjų globai arklius, figūrėlė, įkomponuota stilizuotų debesų atribotame pusapskritimyje. Ikonos kompozicija kiek schemiška. Bendrą džiugią nuotaiką kuria ikonos koloritas – ramiame rusvame fone išsiskiria ryškios raudonos, žalios, baltos dėmės ir auksu spindintis dangaus plotas.
Ikonos krašto juostoje, raudonos spalvos fone vaizduojami keturi šventieji – šv. kankinys Steponas, šv. kankinys Vlasijus, šv. apaštalas evangelistas Matas ir šv. kankinė Raisa.

Aprašė Dalia Tarandaitė