Ignotas Jokūbas Masalskis (1729–1794) – vyskupas, politikas, švietėjas. Kunigaikštis, LDK didžiojo etmono Mykolo Juozapo Masalskio sūnus. Mokėsi Varšuvos kunigų seminarijoje, per protekciją priimtas į Vilniaus katedros kapitulą (1744). Toliau studijavo Romoje – teologiją, filosofiją, teisę. 1748 m. tapo LDK raštininku, 1754 m. – referendoriumi. 1762 m. iškilmingai konsekruojamas vyskupu ir apdovanojamas Baltojo erelio ordinu. Aktyviai lankė parapijas (jų Vilniaus vyskupijoje buvo tada 422), Matydamas, kad kaimuose trūksta dvasininkų, skyrė iš vyskupo dvarų lėšų Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai plėsti. Mėgo mokslą, puoselėjo meną, rūpinosi Vilniaus katedros ir Vyskupų rūmų Verkiuose rekonstrukcija. Būrė apie save gabius žmones, ne vienam jaunam padėjo iškilti. Kaip Lietuvos ir Lenkijos valstybės edukacinės komisijos pirmininkas (1773–1780), kartu su kitais aštuoniais jos nariais stengėsi suvalstybinti švietimą, kryptingai plėtė pradžios mokyklų ir mokytojų mokymo tinklą. Dirbo Nuolatinėje taryboje (1773–1775) – pirmoje apėmusioje ir Lietuvą, ir Lenkiją vykdomosios valdžios institucijoje, į kurios veiksmus Rusija po Lietuvos ir Lenkijos I padalijimo dėjo dideles viltis. Kaip politikui jam trūko įžvalgumo – matydamas 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje pavojų Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, likimui (toks posūkis jam buvo visiškai nepriimtinas), vylėsi, kad Lietuva galės geriau tvarkytis būdama Rusijos valdžioje. Varšuvoje jis buvo sukilėlių suimtas (1794) ir kaip prorusiškos grupuotės atstovas pasmerktas mirti.

Aprašė Rasa Adomaitienė