Meistriško, puikaus realistinio piešinio subtiliai toniniai niuansuotoje litografijoje vaizduojamas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862). Tikroji jo pavardė Liudvikas Kondratovičius. Tai poetas, kraštotyrininkas, literatūrine ir visuomenine veikla glaudžiai susijęs su Vilniaus kraštu. Mokėsi Nesvyžiaus dominikonų mokykloje, dirbo Radvilų rūmų administracijoje ir, galėdamas naudotis turtinga dvaro biblioteka, savarankiškai mokėsi, lavinosi. 1844 m. išsinuomojęs prie Nemuno Zalučos dvarelį, atsidėjo literatūriniam darbui. Po to trejiems metams (1853–1856) apsigyveno Bareikiškėse. Dažnai atvykdavo į Vilnių, bendradarbiavo spaudoje („Athenaeum“, „Kurjer Wileński“), rašė apie Lietuvą, ypač Vilniaus kraštą. Lietuvos istorijos, gamtos, tautosakos motyvų yra jo poemose „Urodzony Jan Dęboróg“ (1854), „Margier“ (1855), „Stare wrota“ (1855), realistiniuose pasakojamojo pobūdžio eilėraščiuose „Gawędy i rytmy ulotne“ (1853–1861, 6 t.). Išleido kraštotyros ir kelionių aprašymų knygų: „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ (1857–1860, 2 t.), „Niemen od żródeł do ujścia“ (1861), kt. Dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos veikloje, dirbo kartu su archeologais kasinėjant pilkapius Kernavėje, prie Čiobiškio, Birštono ir kt. (duomenų paskelbti nespėjo, kai kas išliko rankraščiuose). Vilniaus senienų muziejui dovanojo dalį savo sukauptos paveikslų kolekcijos. Bendravo su Mikalojumi Akelaičiu, artimai pažinojo Kostą Kalinauską, Zigmantą Sierakauską, Valerijoną Vrublevskį. Buvo nuolatinėje policijos priežiūroje, daugelis jo eilėraščių plito nelegaliai. Į lietuvių kalbą Sirokomlės kūrinius pradėta versti XIX a. pabaigoje.