Paveikslas sieja dvi ryškias XIX a. Lietuvos dailės gyvenimo personalijas – tapytoją ir teatro dekoratorių Albertą Vaitiekų Žametą ir grafą, egiptologą, europinio masto kolekcininką Mykolą Tiškevičių.

Nuo XVII a. vidurio grafams Tiškevičiams priklausiusį Ostrošicų Gorodoką su aplinkinėmis žemėmis Mykolas Tiškevičius paveldėjo po tėvo mirties. Susituokęs su Marija Radvilaite (1830–1902), apie 1855-uosius vaizdingame gamtos kampelyje, ežero ir miškų apsuptyje, pasistatė mūrinius rūmus. Rūmų interjerą puošė ištaigingi istoriniai baldai, sienas – tapybos perlai. Rūmuose saugoti stiklo, fajanso, sidabro dirbiniai, ginklų ir šarvų kolekcijos. XIX a. vidurio peizažistas ir vienas pirmųjų interjerų tapytojų Lietuvoje A. Žametas sukūrė įspūdingą paveikslą, ne tik įamžinusį tipišką to laiko rūmų reprezentacinės erdvės derinį, bet ir reprezentavusį M. Tiškevičiaus kolekcionavimo aistrą. Kairėje, greta įėjimo į tolumoje matomą žiemos sodą kabantis veidrodis bei stalas menės centre – vieni iš nedaugelio mūsų laikus pasiekusių Gorodoko rūmų artefaktų. Paveikslo centre nutapytos mažutės figūros – grafienės Marijos Radvilaitės-Tiškevičienės ir jos vaikų portretai.