Vario raižinyje vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka ir Vilniaus vaivada, Šventosios Romos imperijos kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1516), dėvintis savo tėvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo maršalkos, didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados, Šventosios Romos imperijos kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvus, kuriuos apie 1555 m. sukūrė garsus Niurnbergo meistras Kuncas Lochneris (Kunz Lochner, 1510–1567).
Portreto atsiradimas susijęs su Austrijos erchercogu ir Tirolio grafu Ferdinandu II Habsburgu (1529–1595), kuris Ambraso pilyje prie Insbruko kaupė įspūdingą šarvų kolekciją. Salėse buvo sustatyti šarvai ir juos nešiojusių asmenų portretai su aprašymais. Ferdinandas II stengėsi surinkti įvairių kraštų, skirtingų laikotarpių, bet įžymių karo vadų šarvus ir ginklus. Šiuo tikslu buvo susirašinėjama su daugelio šalių valdovais ir didikais, į įvairius kraštus vyko erchercogo pasiuntiniai. Vilniuje apie 1579–1580 m. buvo du pasiuntiniai, kurie 1580 m. gavo ir 1581 m. į Ambraso pilį pristatė trejus Radvilų šarvus. Dėl Ferdinando II asmeninės pažinties su Radvilomis šie šarvai lengviau pateko į jo kolekciją, o derybos su kitomis giminėmis, pavyzdžiui, Chodkevičiais buvo bevaisės.
Sukaupta didžiulė kolekcija buvo pristatyta atskiru leidiniu. Jį parengė Ferdinando II sekretorius Jokūbas Šrenkas fon Notcingas (Jacob Schrenck von Notzing, mirė 1612). Leidinyje, kurio pirma lotyniškoji laida pasirodė 1601 m., buvo publikuoti 125 raižiniai, vaizdavę renesansinio portalo fone stovinčius žymius karžygius su jiems priklausiusiais šarvais. Portretus piešė iš Veronos kilęs dailininkas Džovanis Batista Fontana (Giovanni Battista Fontana, apie 1524–1587), o raižiniai atlikti Augsburge grafiko Dominyko Kustoso (Domenico Custos, Custodis, po 1550–1615) dirbtuvėse. Į leidinį pateko Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584), Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) šarvų atvaizdai. Jis išleistas 1603 m. vokiečių kalba.
Būtent iš šio vokiško leidinio kilęs aprašomasis eksponatas, vaizduojantis Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį. Tik čia įsivėlusi klaida. Mat jis vaizduojamas su savo tėvo šarvais, o Mikalojus Radvila Juodasis knygoje pavaizduotas su sūnaus šarvais.
Nors Ferdinando II kolekcija amžiams bėgant keitė savo buvimo vietą, buvo blaškoma, tačiau grafikos darbe pavaizduoti Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvai yra išlikę, nors ir išsibarstę per kelis pasaulio muziejus. Didžioji jų dalis eksponuojama Vienoje esančiame Meno istorijos muziejuje (Kunsthistorisches Museum), atskiros dalys pateko į Jungtines Amerikos Valstijas (Metropoliteno muziejų (The Metropolitan Museum of Art) ir į Prancūziją (Armijos muziejų (Musée de L’armée). Šarvai gausiai dekoruoti – ornamentai yra auksuoti ir padengti juodu bei raudonu emaliu. Tik du asmenys XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pas meistrą Kuncą Lochnerį užsakė tokius prabangius šarvus – tai didikas Mikalojus Radvila Juodasis ir valdovas Žygimantas Augustas, kurio šarvų komplektas šiuo metu eksponuojamas Stokholme (Karališkosios pilies arsenale (Livrustkammaren).