Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“ yra turbūt įdomiausias Lietuvos didiko kelionės aprašymas. Ji pirmą kartą išleista daugiau nei prieš 400 metų, tačiau paprasta kalba parašytas kūrinys užburia, o patirti nuotykiai įtraukia skaitytoją nuo pirmo sakinio. Kelionės aprašymas atspindi XVI a. pabaigos žmogaus požiūrį į pasaulį, tikėjimo svarbą, pateikia duomenų apie įvairias tautas, miestus, architektūros paminklus ir gamtos įvairovę.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis gimė 1549 m. rugpjūčio 2 d. Cmeluve (Lenkija) Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos šeimoje. Jo tėvas buvo vienas įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikų, o kartu ir aktyvus Reformacijos šalininkas, daug dėmesio skyręs savo vaikų išsilavinimui. Būdamas vos 14 metų, Mikalojus Kristupas Radvila išvyko studijuoti į Strasbūrą. Vėliau studijas tęsė Tiubingene. 1565 m. po tėvo mirties sugrįžo į Lietuvą. Netrukus vėl išvyko į Vakarų Europą, lankėsi Augsburge, įvairiuose Prancūzijos miestuose, Romoje, ten susitiko su popiežiumi Pijumi V ir 1566 m. gruodžio 7 d. perėjo į katalikybę. Nuo to momento jis tapo aktyviu katalikybės propaguotoju ir rėmėju. Mikalojus Kristupas Radvila dalyvavo šalies politiniame gyvenime, 1569–1579 m. buvo didžiojo kunigaikščio dvaro maršalka, 1579–1586 m. didysis maršalka, 1586–1590 m. Trakų kaštelionas, 1590–1604 m. Trakų vaivada, nuo 1604 m. Vilniaus vaivada. 1573–1574 m. kartu su Lenkijos ir Lietuvos didikų delegacija Mikalojus Kristupas lankėsi Prancūzijoje, ten susitiko su būsimuoju Lenkijos ir Lietuvos valdovu Henriku Valua (1573–1575), palydėjo jį į Krokuvą. Stepono Batoro (1576–1586) valdymo laikais dalyvavo keliuose karo žygiuose.

Kelionės užėmė svarbią vietą Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio gyvenime. Be studijų užsienyje ir kelionių diplomatiniais tikslais, jis kelis kartus vyko į Vokietijos ir Italijos gydyklas. Tačiau pati svarbiausia Mikalojaus Kristupo kelionė buvo į Artimuosius Rytus. Vykti jis nutarė dar 1575 m., kai susirgęs prisiekė, kad jei pasveiks, aplankys Šventąją Žemę. 1580 m. Mikalojus Kristupas nuvyko į Veneciją, ten laukė palankios progos išvykti toliau, tačiau, sužinojęs, kad Artimuosiuose Rytuose siaučia ligos, 1581 m. pavasarį išvyko atgal į Nesvyžių. Antrą kartą į kelionę iš Nesvyžiaus Mikalojus Kristupas išvyko 1582 m. rugsėjo 16 d., gruodžio 8 d. atkeliavo į Veneciją, ten praleido visą žiemą laukdamas tinkamų sąlygų keliauti jūra. 1583 m. balandžio 17 d. vilkėdamas piligrimo drabužiais priėmė komuniją ir galiausiai išplaukė iš uosto. Kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila keliavo šie asmenys: imperatoriaus diplomatas Abraomas Dona (Abraham von Dohna), Prūsijos bajoras Jurgis Klosas (Jerzy Kłos), būsimasis Gdansko kaštelionas Mykolas Konarskis (Michał Konarski), būsimasis Kauno maršalka Andrius Skorulskis, būsimasis Osecko seniūnas Petras Bylina (Piotr Bylina), gydytojas Jonas Šolcas (Hanus Szolc), virėjas Jeremijus Germekas (Jeremiasz Giermek) ir jėzuitas Leonardas Pacifikas (Leonard Pacificus). Mikalojus Kristupas kartu su savo palydovais keliavo per Kretą, Kiprą, Tripolį, Damaską ir kitus miestus, birželio 25 d. pasiekė Jeruzalę. Joje praleido apie dvi savaites. Ten lankė vietas, susijusias su Jėzumi ir Švč. Dievo Motina, – Kristaus Kapo baziliką, Kalvarijos kalną, Alyvų kalną ir kt. Birželio 29 d. Mikalojui Kristupui Radvilai ir jo bendražygiams pranciškonai suteikė Kristaus Kapo riterių titulus. Savo ruožtu Mikalojus Kristupas pranciškonams padovanojo taurę su patena ir skyrė pinigų vienuolyno išlaikymui. Vėliau Mikalojus Kristupas nuvyko į Egiptą, ten aplankė Kairą, Memfį, Gizą ir kitas vietas. Įkopė į piramidę, aprašė sfinksą, o Aleksandrijoje net įsigijo dvi mumijas. Jas ketino parsivežti, tačiau vėliau kilus audrai ir baiminantis nelaimės mumijas išmetė iš laivo. Per Kretą kelionės dalyviai atvyko į Italiją, tuomet keliavo sausuma po įvairias Italijos vietas, lankė Bonos Sforcos kapą Baryje, tačiau neišvengė nesėkmių – išvykę iš Peskaros, buvo apiplėšti. Kelionė namo užtruko dėl finansų trūkumo ir pastangų pasiskolinti pinigų. Galiausiai 1585 m. gegužės 29 d. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis atvyko į Lenkiją. Norėdamas padėkoti Dievui už sėkmingą kelionę, jis apsilankė Jasna Guros vienuolyne ir padovanojo piligriminėje kelionėje naudotą rožinį, pagamintą iš kalnų krištolo, bei medinę lazdą.

Piligriminės kelionės į Šventąją Žemę XVI a. antroje pusėje jau buvo gana dažnas reiškinys. Tokiai kelionei reikėjo daug lėšų, ji buvo pavojinga, tačiau daug Europos didikų lankė šventąsias vietas, o šių kelionių aprašymai buvo labai populiarūs. Savo atsiminimus apie kelionę į Jeruzalę Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis rašė lenkų kalba. Spėjama, kad rankraštis galėjo būti parašytas iki 1599 metų. Tekstą į lotynų kalbą išvertė, parengė spaudai ir, kaip manoma, kūriniui suteikė literatūrinę laiškų formą Varmijos kanauninkas Tomas Treteris (Tomasz Treter). Pirmą kartą knyga išleista Braunsberge 1601 metais. Jos titulinis lapas puoštas vario raižiniu, kuriame matomos architektūrinės formos ir kartušas su Jeruzalės kryžiumi. Knygoje taip pat yra vario raižinys, vaizduojantis Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, ir Kristaus Kapo bazilikos planas. Knyga sulaukė didelio populiarumo – 1614 m. Antverpene pasirodė antras jos lotyniškas leidimas, 1607 ir 1628 m. Krokuvoje – lenkiški, 1603 ir 1609 m. knyga išleista vokiečių kalba. XVIII a. kelis kartus perleista lenkų ir lotynų kalbomis bei išversta į rusų kalbą. Savo patrauklumo kelionės aprašymas neprarado iki šiol.