LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

1833–1863 Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 įvairios paskirties ir turinio litografijų. Šis dvasininko Jurgio Radvilos portretas – Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Vilnius nuo jo įkūrimo iki 1750 metų“ II tomo iliustracija. Ji sukurta pagal Jano Hogenberto raižinį, atspaustą Kelne (1594). Jurgis Radvila (1556–1600) – vyskupas, kardinolas, Katalikų bažnyčios teisių gynėjas. XVI a. pab. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje viena ryškiausių ir įtakingiausių asmenybių. Kunigaikštis, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Šeimoje buvo auklėjamas ir lavinamas evangelikų reformatų auklėtojų. Studijuodamas Leipcigo universitete, susipažino su jėzuitais, ir, grįžęs į Vilnių, mokėsi jėzuitų kolegijoje jau kaip katalikas. 1574 Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius jį pasirinko savo pagalbininku su įpėdinystės teise. 1575–1577 teologijos ir filosofijos žinias gilino Romoje, 1579 vasarą kaip maldininkas keliavo į Ispaniją ir Portugaliją. Mirus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, buvo raginamas perimti Vilniaus vyskupijos valdymą. Įšventinimą į kunigus ir vyskupo konsekraciją sutrukdė Stepono Batoro jam skirtos Livonijos vietininko pareigos. Ketverius metus gyvendamas Rygoje, Vilniaus vyskupiją valdė per įgaliotus kapitulos narius. Konsekruotas vyskupu 1583 gruodį, po poros mėnesių pakeltas kardinolu. Dirbo daug ir energingai, jo veikla siekė tolimiausias parapijas ir vienuolynus, mokyklas ir kolegijas. Jis patvirtino fundaciją pirmajai Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijai, parėmė steigiamą Vilniuje Popiežiškąją seminariją, skirtą jaunimui iš stačiatikiškų ir protestantiškų kraštų, atgavo nemažai bažnyčių iš protestantų. Kaip vienas iš Žygimanto Augusto patarėjų, stiprios karaliaus valdžios šalininkų, kritikavo didikų ir bajorų savivalę, aktyviai dalyvavo svarstant III Lietuvos Statutą. Nepaisant Lenkijos dvasininkų ir didikų pasipriešinimo, nominuotas Krokuvos vyskupu (1591). Mirė ir palaidotas Romoje, Jėzaus bažnyčioje.

Aprašė Regina Urbonienė

Jurgis Radvila (1556–1600) – vyskupas, kardinolas. XVI a. pab. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje viena ryškiausių ir įtakingiausių asmenybių. Kunigaikštis, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Šeimoje buvo auklėjamas ir lavinamas evangelikų reformatų auklėtojų. Studijuodamas Leipcigo universitete, susipažino su jėzuitais ir, grįžęs į Vilnių, mokėsi jėzuitų kolegijoje jau kaip katalikas. 1574 Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius jį pasirinko savo pagalbininku su įpėdinystės teise. 1575–1577 teologijos ir filosofijos žinias gilino Romoje, 1579 vasarą kaip maldininkas keliavo į Ispaniją ir Portugaliją. Mirus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, buvo raginamas perimti Vilniaus vyskupijos valdymą. Įšventinimą į kunigus ir vyskupo konsekraciją sutrukdė Stepono Batoro jam skirtos Livonijos vietininko pareigos. Ketverius metus gyvendamas Rygoje, Vilniaus vyskupiją valdė per įgaliotus kapitulos narius. Konsekruotas 1583 gruodį, po poros mėnesių pakeltas kardinolu. Dirbo daug ir energingai, jo veikla siekė tolimiausias parapijas ir vienuolynus, mokyklas ir kolegijas. Jis patvirtino fundaciją pirmai Vilniuje diecezinei kunigų seminarijai, parėmė misinės seminarijos steigimą. Buvo uolus Katalikų bažnyčios reformos vykdytojas, Bažnyčios teisių gynėjas (atgavo nemaža bažnyčių iš protestantų). Kaip vienas iš Žygimanto Augusto patarėjų, karaliaus valdžios stiprinimo rėmėjų, kritikavo didikų ir bajorų sauvalę, aktyviai dalyvavo svarstant III Lietuvos Statutą. 1591, nepaisant Lenkijos dvasininkų ir didikų pasipriešinimo, nominuotas Krokuvos vyskupu. Mirė Romoje, palaidotas Il Gesu bažnyčioje.

Aprašė Rasa Adomaitienė

1833–1863 metais Vilniuje veikusi privati Juozapo Ozemblovskio litografijos spaustuvė išleido per 700 įvairios paskirties ir turinio litografijų. Šis dvasininko Jurgio Radvilos portretas – 1840 m. išleistos Juozapo Ignoto Kraševskio knygos „Wilno od początków jego do roku 1750“ II tomo iliustracija. Ji sukurta pagal Jano Hogenberto raižinį, 1594 m. atspaustą Kelne. Jurgis Radvila (1556–1600) – vyskupas, kardinolas, Katalikų bažnyčios teisių gynėjas. XVI a. pab. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje viena ryškiausių ir įtakingiausių asmenybių. Kunigaikštis, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo (kat. 304, 305) sūnus. Šeimoje buvo auklėjamas ir lavinamas evangelikų reformatų auklėtojų. Studijuodamas Leipcigo universitete, susipažino su jėzuitais, ir, grįžęs į Vilnių, mokėsi jėzuitų kolegijoje jau kaip katalikas. 1574 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius jį pasirinko savo pagalbininku su įpėdinystės teise. 1575–1577 m. teologijos ir filosofijos žinias gilino Romoje, 1579 m. vasarą kaip maldininkas keliavo į Ispaniją ir Portugaliją. Mirus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, buvo raginamas perimti Vilniaus vyskupijos valdymą. Įšventinimą į kunigus ir vyskupo konsekraciją sutrukdė Stepono Batoro jam skirtos Livonijos vietininko pareigos. Ketverius metus gyvendamas Rygoje, Vilniaus vyskupiją valdė per įgaliotus kapitulos narius. Konsekruotas vyskupu 1583 m. gruodį, po poros mėnesių pakeltas kardinolu. Dirbo daug ir energingai, jo veikla siekė tolimiausias parapijas ir vienuolynus, mokyklas ir kolegijas. Jis patvirtino fundaciją pirmajai Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijai, parėmė steigiamą Vilniuje Popiežiškąją seminariją, skirtą jaunimui iš stačiatikiškų ir protestantiškų kraštų, atgavo nemažai bažnyčių iš protestantų. Kaip vienas iš Žygimanto Augusto patarėjų, stiprios karaliaus valdžios šalininkų, kritikavo didikų ir bajorų savivalę, aktyviai dalyvavo svarstant III Lietuvos Statutą. 1591 m., nepaisant Lenkijos dvasininkų ir didikų pasipriešinimo, nominuotas Krokuvos vyskupu. Mirė ir palaidotas Romoje, Jėzaus bažnyčioje.

Aprašė Regina Urbonienė