LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA Mozyriaus pavieto taurininkas Samuelis Jelenskis vaizduojamas iki klubų, trimis ketvirčiais pasisukęs į dešinę. Jis vilki raudoną apsiaustą, puoštą kailiais ir susegtą sage. Iš po apsiausto matosi puošnūs šarvai, dekoruoti kryžiumi su tamsiai raudonos spalvos rubinu. Kairėje rankoje vyras laiko brangakmeniais puošto kardo rankeną. Kairėje viršuje įkomponuotas herbas su raidėmis: S J P P M.
Nesignuota.
Aprašė Dalia Tarandaitė
Keturiolikos Vilniaus pranciškonų kankinių legenda aprašyta Bychovco kronikoje, Motiejaus Stryjkovskio kronikoje, Alberto Vijūko Kojelavičiaus Lietuvos istorijoje, pranciškonų metraščiuose. Pasak legendos, Vilniaus vaivada Petras Goštautas, vedęs lenkę ir tapęs kataliku, iš Palenkės į Vilnių pakvietė keturiolika šv. Pranciškaus ordino vienuolių. Kartą Algirdui išvykus į Maskvą, o Goštautui – į Tikociną, miestiečiai, kažin kieno sukurstyti, žiauriai su jais susidorojo. Septyni vienuoliai buvo prievarta išvilkti į aikštę ir miniai piktžodžiaujant, nukirsdinti. Kitas septynetas nutemptas į kalną, vadinamą Plikuoju (dabar Trijų kryžių). Čia juos pririšo prie kryžių ir nustūmė nuo stataus šlaito į Nerį. Nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį (dab. Bonifratrų bažnyčios vieta), o į Vilnių pakvietė naują to paties ordino vienuolių būrį ir įkurdino dabartinėje pranciškonų vienuolyno vietoje.
Vėlesniuose pasakojimuose kankinių legenda kiek modifikuojama, ją akivaizdžiau susiejant su Trijų kryžių kalnu: pasakojama, kad trys kryžiai su nukryžiuotais vienuoliais buvo pastatyti ant kalvos, o keturi numesti nuo šlaito.
Paveikslas detaliai vaizduoja pranciškonų kankinystę: dešinėje – septynių vienuolių nukirsdinimą, kairėje – septynių vienuolių nukryžiavimą.
Aprašė Dalia Tarandaitė
Vienas (kairysis) iš dviejų ant lentų tapytų neįprastai pailgo formato paveikslų (kitas – „Šv. Simonas Stokas ir Šv. Škaplieriaus brolijos nariai“ T438), kadaise sudariusių dvi šonines neišlikusio kūrinio sudedamąsias dalis – procesijų altorėlio sparnus. Jame vaizduojama šv. Teresė su greta suklupusiomis Šv. Škaplieriaus brolijos narėmis. Tikėtina, kad tai yra Šv. Škaplieriaus brolijos altorėlio dalis. Šios brolijos dažniausiai veikė prie senosios regulos ir reformuotųjų basųjų karmelitų vienuolynų. Šis altorėlis greičiausiai priklausė brolijai, veikusiai prie basųjų karmelitų (Vilniaus, Kauno, Gardino ar Gluboko) vienuolynų, kadangi viename iš jo sparnų nutapyta karmelitų reformatorė ir fundatorė, Avilos mistikė šv. Teresė.
Tapyba lakoniška, primityvoka, tačiau savitai šmaikšti ir gyva. Ypač išraiškingai pavaizduoti pasauliečiai brolijos nariai. Galimas dalykas, kad tai – konkrečių žmonių portretai.
Šoninėse altorėlio dalių kraštinėse yra buvusių vyrių žymės, iš to galima spręsti, kad šie fragmentai uždengdavo centrinę neišlikusią altorėlio dalį. Vidinėse paveikslų pusėse ant tamsaus fono yra geltonai nutapyti įrašai. Įdomu, kad paveikslo, kuriame pavaizduotas šv. Simonas Stokas ir vyrai, kitoje pusėje surašytos brolijos moterų pareigybės, o paveikslo, vaizduojančio Šv. Teresę ir seseris, – brolijos vyrų pareigybės. Aukščiausioje eilėje „vyresnieji“, paskui – jų padėjėjai ar vyresniųjų pavaduotojai, toliau hierarchinėje grandyje yra iždininkai, už jų – giedotojai, paskutinėje eilėje vyrų pusėje – vėliavininkai, o moterų pusėje – altorėlių nešiotojos. Tokia pati hierarchinė pareigybių seka nurodoma ir brolijų knygose.
Aprašė Tojana Račiūnaitė
Paveiksle pavaizduotas trinitorių vienuolio, vieno iš ordino steigėjų – šv. Felikso Valua (1127–1212) regėjimas. Pasak legendos, Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės išvakarėse niekas iš vienuolių neišgirdo varpelio, kviečiančio į pamaldas, laikomas prieš auštant. Tik šv. Feliksas, kaip įpratęs, atėjo į bažnyčią. Vienuolių chore jis pamatė pačią Švč. Mergelę Mariją, pasipuošusią trinitorių ordino škaplieriumi, ir taip pat vilkinčius angelus. Su jais ir atgiedojo vigiliją.
Švč. Mergelę Mariją dailininkas pavaizdavo paveikslo centre, sėdinčią soste, kurio aukštą atkaltę supa trys angeliukų galvutės. Marija su baltu trinitorių škaplieriumi, ties krūtine puoštu kryžiumi, sudarytu iš raudonos ir mėlynos spalvos kryžmų. Ant galvos – žalias veliumas ir karūna, rankoje – skeptras. Aplink Mariją – septyni angelai, taip pat su trinitorių škaplieriais. Pirmajame plane dešinėje klūpo šv. Feliksas Valua. Jis barzdotas, vilkintis trinitorių abitu. Priešais vienuolį guli atversta knyga su įrašu: „Nativita/tem Virgi/nis Mariae / celebremus / Christum eius filiu/m adoremus“ („Švęskime Mergelės Marijos Gimimą, garbinkime Kristų, Jos sūnų“). Fone vaizduojama praskleista žalia draperija. Viršuje juostoje užrašas: „Ad matutinas luces in pervigilia nativitatis suae Virgo Deipara habitu ordinis induta una cum angelis ad chorum descendit“ („Rytui auštant, savo Gimimo išvakarėse Dievo gimdytoja Mergelė, apsisiautusi [trinitorių] ordino abitu, kartu angelais nusileido į chorą“). Paveikslas kiek naivokos kompozicijos, dekoratyvus. Erdvė negili, figūrų kontūrai aiškiai apibrėžti. Vyrauja subtilūs balkšvi, rusvi, žalsvi tonai.
Aprašė Dalia Tarandaitė
Švč. Mergelė Marija vaizduojama iki pusės, trimis ketvirčiais pasisukusi į kairę. Jos galva palenkta, akys nuleistos, rankų delnai suglausti krūtinės aukštyje. Poza ir mimika byloja apie pamaldumą, kuklumą, nuolankumą. Paveikslas nutapytas grizailės technika. Beveik visą jo paviršių dengia metalo aptaisas, kraštuose pereinantis į rokailės motyvais puoštus rėmus. Neuždengtas paliktas tik Marijos veidas ir rankos. Aptaisą puošia augalinis ornamentas ir rokailės motyvai, ornamento detalės auksuotos. Apačioje užrašas: ECCE ANCILLA DOMINI („Štai aš Viešpaties tarnaitė“).
Aprašė Dalia Tarandaitė
Paveiksle vaizduojamas šv. Valentino (m. 269) gyvenimo epizodas. Pasak legendos, imperatorius Klaudijus II, negalėdamas šv. Valentino atversti į stabmeldystę, įsakęs nuvesti jį į vieno patricijaus namus ir ten saugoti. Šv. Valentinas įėjo į patricijaus namus garsiai melsdamasis. Maldos žodžiais prasideda tekstas, įrašytas atverstoje knygoje, kurią šventasis laiko rankoje: „P. Jezu Christe któryś swiatlość na ten swiat przyniosł, i oswiecasz każdego na ten swiat przychodzącego, oświeć dom ten a wypąc z niego nieprzyacelskie ciemności, żeby cię poznali Boga prawego“ („Viešpatie Jėzau Kristau, kuris pasauliui atnešei šviesą ir apšvieti kiekvieną, kuris ateina į šį pasaulį, apšviesk šiuos namus ir išvaikyk iš jų priešo tamsybes, kad visi, kurie čia gyvena, pažintų Tave, tikrąjį Dievą“). Išgirdęs šventojo maldą, patricijus tarė: „Kadangi tu sakai, kad tavo Kristus yra tikroji šviesa, paprašyk, kad jis grąžintų akių šviesą mano aklai dukrai! Jeigu jis tai padarys, įvykdysiu visa, ką man liepsi“. Valentinas pasimeldė ir akloji mergaitė praregėjo, o patricijaus šeimos nariai ir tarnai priėmė krikščionių tikėjimą. Šiais žodžiais užbaigiamas tekstas atverstoje knygoje: „Za modlitwo swię: Walentego została oswiecona córka Asteryusza, a caly dom jego uwierzył w J. Chrystusa“ („Šv. Valentinui meldžiantis Asterijaus duktė praregėjo, o visi jo namiškiai įtikėjo Jėzų Kristų“). Išgydymo scena pavaizduota pastato su arkos pavidalo anga fone. Akloji mergaitė klūpo priešais šv. Valentiną, už jos stovi tėvai. Šventasis vilki kunigo drabužiais – balta kamža ant juodos sutanos, ant pečių – raudona stula. Kairėje rankoje jis laiko knygą, dešinę iškėlęs virš mergaitės galvos. Dešinėje, peizažo fone, pavaizduota šv. Valentino kankinystės scena (imperatoriaus Klaudijaus II įsakymu šv. Valentinas buvo nukirsdintas). Apačioje horizontalioje juostoje yra buvęs dar vienas užrašas, paaiškinantis paveikslo siužetą. Restauruojant atidengtas jo fragmentas: […] córko niewidząco którą uzdrowil […] ([…] aklą dukterį, kurią išgydė […]). Paveikslo kompozicija ir figūrų piešinys primityvokas, tačiau savaip išraiškingas. Erdvė suplokštinta, figūrų kontūrai aiškiai apibrėžti, nuspalvinti lokaliomis spalvomis. Daug dėmesio dailininkas skyrė aprangos detalėms – labai dekoratyviai pavaizdavo apykaklių raukinius, persišviečiančius kamžos nėrinius, lengvas plonų audinių draperijas. Puošni veikėjų apranga, šviesus ryškių spalvų koloritas kuria pakilią, šventišką nuotaiką.
Aprašė Dalia Tarandaitė
Rapolas Aloyzas Oskierka (1708-1767) - Mozyriaus pavieto bajorų maršalka (1738), Narovlės ir kt. dvarų savininkas. Buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona turėjo sūnus Joną Mikalojų ir Antaną Joakimą. Su antrąja žmona vaikų neturėjo. 1741 m. vedė trečią kartą - Stanislavą Teresę Oginskytę (1724-1744), su kuria sulaukė dukters Marijonos.
Į muziejų portretas pateko kaip nežinomo bajoro atvaizdas. Identifikuoti asmenį padėjo herbai ir užrašas nugarinėje pusėje. Tiesa, užrašas informuoja ne apie Rapolą Aloyzą, o apie jo sūnų Joną Mikalojų - būtent jis buvo Lietuvos lauko sargybinis ir mirė Sibire. Šeimos rinkinį tvarkęs asmuo supainiojo tėvo ir sūnaus portretus (ant Jono MIkalojaus Oskierkos portreto yra užrašas "Ojciec staznika"). Matyt taip atsitiko dėl portrete pavaizduotų herbų, palaikytų tėvo ir motinos herbais. Tačiau, Stanislava Teresė Oginskytė nebuvo Jono Mikalojaus motina, taigi, Oginskių herbas neturėjo būti pavaizduotas ir jo portrete. Rapolas Aloyzas Oskieraka šiame portrete pavaizduotas su jungtiniu šeimos herbu, - galbūt didžiuojantis susigiminiavimu su kunigaikščiais Oginskiais, o gal portretas buvo porinis Stanislavos Teresės Oginskytės-Oskierkienės portretui ir abu sutuoktinai juose buvo pavaizduoti su jungtiniu šeimos herbu.
Aprašė Dalia Tarandaitė
 |
 |
| |
 |
 |
| |