LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Valentinas Vankavičius (1800–1842) – dailininkas tapytojas, plačiai žinomo Adomo Mickevičiaus portreto „Ant Ajudaho kalno“ autorius. Kilęs nuo Minsko. Iš pradžių mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, 1818–1824 m. studijavo Vilniaus universitete dailės dalykus pas Joną Rustemą ir Joną Damelį. 1820 ir 1822 m. universiteto dailės parodose eksponavo daugiausia portretus. 1825–1829 m., pasiųstas universiteto, tobulinosi Peterburge, Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Jo tapyba, baigiant akademiją, buvo įvertinta dviem sidabro ir aukso medaliu. 1829 m. grįžo į gimtąjį dvarą Malaja Slepiankoje, iš kur dažnai atvažiuodavo į Vilnių. Bičiuliavosi su Andriejum Taujanskiu, paskatinusiu susidomėti mesianizmo idėjomis. Apie 1840 m. išvyko į užsienį, aplankė Drezdeną, Berlyną, Miuncheną, Strasbūrą. Paskutinį gyvenimo laikotarpį, apie metus, praleido Paryžiuje gyvendamas Adomo Mickevičiaus namuose. Visų pirma buvo portretistas, lenkiškojo romantinio portreto tipo kūrėjas, nors ankstyvuoju laikotarpiu yra nutapęs ir klasicistinių mitologinių kompozicijų, Vilniaus peizažų. Į gyvenimo pabaigą tapė dažniau religinius paveikslus ir alegorijas, skirtas Napoleono kultui.

Aprašė Regina Urbonienė

Stanislovas Moniuška (1819–1872) – kompozitorius, lenkų tautinės operos pradininkas, dirigentas, pedagogas. Kilęs nuo Minsko. Muzikos mokėsi Varšuvos konservatorijoje, 1837–1839 m. studijas tęsė Berlyne. 1840 m. apsigyvenęs Vilniuje, dirbo Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, choro ir miesto orkestro dirigentu. Rengė koncertus, skatino muzikos mėgėjų veiklą, rūpinosi natų leidyba. Sukūrė giesmių, mišių, kantatų, tarp jų lietuviškos tematikos „Mildą” (1848), “Nijolę” (po 1848), 4 litanijas chorui ir orkestrui (Aušros Vartų Marijos garbei, 1843–1855), išleido šešis sąsiuvinius dainų ir baladžių. Jo žymiausios operos „Halka“ premjera (koncertinis atlikimas) įvyko Vilniaus rotušėje (1847). 1858 m. persikėlė gyventi į Varšuvą.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Reprezentacinis Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo (1802–1874) portretas pasižymi detaliu realistiniu piešiniu, minkšta ir turtinga pustoniais formų modeliuote. Rusų caro administratorius Lietuvoje (nuo 1855) Vladimiras Nazimovas savo gubernatoriavimo metu suartėjo su vietine bajorija. Jis leido grafui Eustachijui Tiškevičiui steigti muziejų. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, gegužės mėnesį liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas buvo atšauktas iš pareigų. Jį pakeitė Michailas Muravjovas, vėliau pramintas Koriku.

Aprašė Regina Urbonienė

Grafas Marijonas Čapskis (1816–1875) – gamtininkas, tapytojas, grafikas. Dailę studijavo Berlyne, teisę Charkovo universitete. Tapė romantines kompozicijas, portretus, peizažus. Gyveno Kėdainiuose, tėvų dvare buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Garsėjo kaip geras ūkininkas, bitininkas (1803 m. parašė vieną pirmųjų bitininko vadovų), hipologas. Kėdainių gimnazijos kuratorius, Kauno apskrities (1846–1850), Kauno gubernijos bajorų maršalka (1853–1855). Aktyviai dalyvavo svarstant baudžiavos panaikinimą, buvo griežtai nusiteikęs prieš mokyklų rusinimą. 1863 metų sukilimo dalyvis, Muravjovo įsakymu ištremtas į Orenburgo guberniją. Jo dvaras buvo sekvestruotas. 1867 m. Čapskiui buvo leista apsigyventi Tartu. Ten jis skaitė paskaitas apie bitininkystę. 1871 m. persikėlė į Poznanę, išleido trijų tomų paties iliustruotą „Historia powszechna konia“ (1874).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846-1881 leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas” buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas, istorikas, katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas. Kilęs nuo Salantų. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 baigęs Vilniuje Vyriausiąją kunigų seminariją, įšventintas į kunigus, dirbo Mozyriaus pavieto mokyklos, vėliau Kražių gimnazijos kapelionu. 1840–1842 – Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos, 1842–1845 – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845–1850 – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. 1850 konsekruotas vyskupu, vienas, be padėjėjų pradėjo valdyti didžiulę Žemaičių vyskupiją. Labai energingai steigė parapines mokyklas, auklėjo savo žemaičius pamokslais, sutardamas su dvarininkais stengėsi pagerinti valstiečių būvį, įsiūbavo blaivybės sąjūdį, priešinosi caro valdžios pastangoms nutautinti lietuvius. Po 1863 metų sukilimo Bažnyčiai patyrus skaudžias represijas, labai sunkiomis sąlygomis dar vienuolika metų apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 buvo perkeltas į Kauną. Vyskupas pirmas užmezgė ryšius su Rytų Prūsijos spaustuvininkais, leidusiais lietuviškas knygas, organizavo leidinių gabenimą per Nemuną gilyn į Lietuvą. Pats parašė per 70 šviečiamojo ir didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų, parengė ir išleido religinių knygų („Istorija šventa“, „Mokslas Rymo katalikų“, „Psalmės, arba Giesmės Dovydo“).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio 1846–1881 leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų. Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas, istorikas, katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas. Kilęs nuo Salantų. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 baigęs Vilniuje Vyriausiąją kunigų seminariją, įšventintas į kunigus, dirbo Mozyriaus pavieto mokyklos, vėliau Kražių gimnazijos kapelionu. 1840–1842 – Vilniaus Romos katalikų dvasinės akademijos, 1842–1845 – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845–1850 – Žemaičių (Varnių) kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“. 1850 konsekruotas vyskupu, vienas, be padėjėjų pradėjo valdyti didžiulę Žemaičių vyskupiją. Labai energingai steigė parapines mokyklas, auklėjo savo žemaičius pamokslais, sutardamas su dvarininkais stengėsi pagerinti valstiečių būvį, įsiūbavo blaivybės sąjūdį, priešinosi caro valdžios pastangoms nutautinti lietuvius. Po 1863 metų sukilimo Bažnyčiai patyrus skaudžias represijas, labai sunkiomis sąlygomis dar vienuolika metų apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 buvo perkeltas į Kauną. Vyskupas pirmas užmezgė ryšius su Rytų Prūsijos spaustuvininkais, leidusiais lietuviškas knygas, organizavo leidinių gabenimą per Nemuną gilyn į Lietuvą. Pats parašė per 70 šviečiamojo ir didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų, parengė ir išleido religinių knygų („Istorija šventa“, „Mokslas Rymo katalikų“, „Psalmės, arba Giesmės Dovydo“).

Aprašė Rasa Adomaitienė

Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) – grafas, istorikas ir archeologas, kolekcininkas, menų mecenatas. Kilęs iš Lagoisko. Studijavo Peterburge. Sugrįžęs į gimtinę, užsiėmė istorinės medžiagos rinkimu. Susidomėjęs istorija ir archeologija, organizavo kasinėjimus, Lietuvos praeities tyrinėjimus. Ilgainiui savo dvare sutelkė didžiulį nuolat tvarkomą ir jo paties sisteminamą archeologinį rinkinį. Ypač reikšmingas jo darbas, susijęs su Senienų muziejaus bei Archeologinės komisijos veikla. 1856 m. atidarytame muziejuje veikė biblioteka, numizmatikos kabinetas, muziejaus rinkiniuose buvo graviūrų bei litografijų rinkiniai, meno galerija, senųjų aktų bei rankraščių skyrius, istorijos ir archeologijos kabinetai. Eustachijus Tiškevičius tapo komisijos pirmininku. Po 1863 metų sukilimo visas šis darbas caro valdininkų buvo suniokotas. Palaidotas Tiškevičius Rasų kapinėse.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Leonas Oštorpas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Leonas Oštorpas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Leonas Oštorpas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Ovaliniame medalione su lauro ir palmių šakų bei akanto lapų dekoru vaizduojamas šarvus dėvinčio Kijevo vaivados, etmono Stepono Čarneckio (1599–1665) portretas, sukurtas pagal raižinį, priklausiusį Juozapui Ignotui Kraševskiui (1812–1887) – istorikui, rašytojui, publicistui ir dailininkui. Piešinys detalus, meistriškas, nepriekaištinga toninė modeliuotė, įtikinamai perteiktas medžiagiškumas.

Aprašė Regina Urbonienė

Grafas Marijonas Čapskis (1816–1875) – gamtininkas, tapytojas, grafikas. Dailę studijavo Berlyne, teisę Charkovo universitete. Tapė romantines kompozicijas, portretus, peizažus. Gyveno Kėdainiuose, tėvų dvare buvo sukaupęs didžiulę biblioteką. Garsėjo kaip geras ūkininkas, bitininkas (1803 m. parašė vieną pirmųjų bitininko vadovų), hipologas. Kėdainių gimnazijos kuratorius, Kauno apskrities (1846–1850), Kauno gubernijos bajorų maršalka (1853–1855). Aktyviai dalyvavo svarstant baudžiavos panaikinimą, buvo griežtai nusiteikęs prieš mokyklų rusinimą. 1863 metų sukilimo dalyvis, Muravjovo įsakymu ištremtas į Orenburgo guberniją. Jo dvaras buvo sekvestruotas. 1867 m. Čapskiui buvo leista apsigyventi Tartu. Ten jis skaitė paskaitas apie bitininkystę. 1871 m. persikėlė į Poznanę, išleido trijų tomų paties iliustruotą „Historia powszechna konia“ (1874).

Aprašė Rasa Adomaitienė